Kiekvieną kartą prisijungę prie „Twitter“ ir žiūrėdami populiarų įrašą, greičiausiai rasite „botų“ paskyras, kurios spaudžia patiktukus ar komentuoja. Spustelėję galite pamatyti, kad šie robotai pažeria daugybę komentarų, dažnai per trumpą laiką.
Kartais jų žinutėmis parduodami brukalai ar skaitmeniniai virusai. Kitų paskyrų, ypač robotų, besispjaudančių nuodingais komentarais po tam tikrais naujienų straipsniais ar oficialiais pareiškimais, funkcija yra grynai politinė. Nesunku susidaryti įspūdį, kad visą šį reiškinį skatina kompiuterių mokslo pažanga.
Aš kalbėjausi su daugeliu žmonių, kurie iš tiesų mano, kad mašininio mokymosi algoritmai, kuriuos lemia mašininis mokymasis ar dirbtinis intelektas, suteikia politiniams robotams galimybę mokytis iš savo aplinkos ir bendrauti su žmonėmis. Kai kurie mokslininkai yra įsitikinę, kad tam tikruose įvykiuose politiniams „botams“ ir dezinformacijai teko labai svarbus vaidmuo, pavyzdžiui, referendume dėl „Brexit“, 2016 metų D.Trump ir H.Clinton varžybose arba Krymo krizėje. Plačiai paplitusi nuomonė, kad dėl pažangaus DI kompiuteriai jau gali apsimesti žmonėmis ir padėti suinteresuotoms šalims manipuliuoti viešuoju diskursu. Ar tikrai taip yra?
