Epidemiją jau mačiusio mediko įspėjimas: pareigos jausmas turi ribas. Kada gydytojai nustos eiti į darbą?

Ryte prieš savo pamainą bandau kuo nors užsiimti – atsakyti į elektroninius laiškus, rašyti, tvarkytis namus, griebtis bet ko. Jei per ilgai sėdžiu ir galvoju, nieko neveikdamas, susinervinu.
Medikai
Medikai / Ani Kolleshi/ JC Gellidon/ Jonathan Borba nuotr./ Unsplash nuotr.

Aš bijau eiti į darbą, bet man pasakyta, kad privalau. Paralyžiuojantis nerimas tik auga, kai išsitraukiu chalatą ir patraukiu automobilio link. Gatvės tuščios. Aš vienas važiuoju į epicentrą. Nerimas dar labiau išauga, kai žengiu pro duris į ligoninę ir laviruoju tarp pacientų, sėdinčių kėdėse, gulinčių neštuvuose ir lovose, sustumtose viena prie kitos mūsų perpildytoje ligoninėje. Mano kolegos grūdasi kitame kampe, kur  aptaria pacientų priežiūrą, pildo užrašus ir ataskaitas.

Tada pasineriu į darbą, apsuptas kolegų, ir visą dieną esu per daug užsiėmęs, kad galėčiau apie ką nors galvoti. Bijau tiek dėl savęs, tiek dėl savo šeimos ir draugų. Tikriausiai daugiau dėl jų. Esu gydytojas, dirbantis skubios pagalbos skyriuje Vašingtono mieste, o koronavirusas vis plinta. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų