Nuo Kinijos iki Irano, nuo Italijos iki JAV tampa akivaizdu, kad naujasis patogenas nėra vienintelis dalykas, keliantis pavojų žmogaus gyvybei. Žaliavų ir produktų trūkumai ir kiti epidemijos sąlygoti sutrikimai, jau nekalbant apie socialinę nelygybę, kurią ši krizė tik didina, ženkliai blogina pačios ligos sukeltas pasekmes. Tokia situacija, būdinga toli gražu ne vien šiai epidemijai, vėl ir vėl kartojasi jau mažiausiai pusę tūkstantmečio.
Aš, istorikė, tyrinėjanti vergiją ir medicinos evoliuciją, dažnai susiduriu su niūriomis istorijomis, pasiekiančiomis mane iš raupų protrūkių laikotarpių, kamavusių žmoniją prieš 200–500 metų.
Tuomet, kaip ir dabar, skurdžiausiems ir pažeidžiamiausiems žmonėms dažniausiai kildavo didžiausia rizika užsikrėsti – tuometinės visuomenės sveikatos apsaugos priemonės šiuos žmones arba ignoravo, arba jiems aktyviai kenkė. Toks ciniškas elgesys dažnai leisdavo užkrečiamoms ligoms plisti.
