Kamuojama lėtinių ekonominių, politinių ir institucinių apribojimų ir krizių, pastaruosius tris dešimtmečius Europos Sąjunga darė nepaprastai mažą įtaką pasaulio reikalams. O galingiausios Europos valstybės narės, pavyzdžiui, Prancūzija, arba stebėjo, kaip jų įtaka mažėja, arba, kaip kad Vokietija, spyriojosi, kilus poreikiui perimti tarptautinę lyderystę. JAV analitikai įprato manyti, kad europietiškas nepastovumas yra savaime suprantamas dalykas. 2011 metais Užsienio santykių tarybos pirmininkas Richardas Haassas rašė, kad XXI amžiuje „Europos įtaka tarptautiniams santykiams už jos sienų bus smarkiai apribota“. Briuselis ne tik nuvylė Vašingtoną atsisakydamas pasidalyti didesne kolektyvinio saugumo našta, bet ir pademonstravo daug mažesnį diplomatinį svorį pasaulinio importo klausimais.
Vienas Europos Sąjungos įkūrėjų garsiai pasakė, kad „Europa bus nukalta krizių metu“.
Dabar staiga Europa sujudo. Panašu, kad COVID-19 pandemija pažadino žemyną iš dešimtmečius trukusio ekonominio ir politinio snaudulio ir atnaujino ES integracijos projektą tokiu būdu, koks buvo neįsivaizduojamas vos prieš pusmetį. Jeanas Monnet, vienas Europos Sąjungos įkūrėjų, garsiai pasakė, kad „Europa bus nukalta krizių metu“. Ši krizė gali suformuoti labiau savimi pasitikinčią ir atkaklesnę Europą, kuri padės sustiprinti ir apibrėžti XXI amžiaus pasaulinę tvarką.
