Jau pirmas žvilgsnis į pasiūlymą dėl „Europos žaliuoju susitarimu“ siūlomą vadinti briuselinės naujakalbės terminą „European Green Deal“ kelia dvejopas mintis. Viena vertus, džiugina, jog pagaliau ir politiniame lygmenyje atsirado valios kažką daryti tam, kad neišsipildytų mokslininkų prognozės dėl puikių sąlygų bananams auginti susiformavimo pakilusios jūros neapsemtose Lietuvos teritorijose šio amžiaus pabaigoje. Kita vertus, visos siūlomos priemonės, įskaitant 100 mlrd. eurų vertės „teisingo perėjimo mechanizmą“ iškastinį kurą deginančioms šalims, apsiriboja Europos Sąjungos fizine ir teisine teritorija.
Visgi klimatas, kaip ir vandenynų judėjimas, negerbia žmonių nubraižytų sienų ir todėl iš pirmo žvilgsnio Europos žaliasis susitarimas atrodo patvirtinantis teiginius, jog Europos Komisija ne tik sėdi užsidariusi „dramblio kaulo bokšte“, bet ir nemato toliau jo (šiuo atveju – ES) ribų.
Pavyzdžiui, iš kasmet į atmosferą dėl žmogaus veiklos išmetamų apie 40 mlrd. tonų (GT) anglies dvideginio Europos Sąjungos generuojama tarša nesiekia 4 GT ir yra tik dvigubai didesnė nei keturis kartus mažiau gyventojų turinčios Rusijos. Tuo tarpu Kinijos metinis „indėlis“ į klimato atšilimą siekia 10 GT, JAV – apie 5 GT. Perskaičiavus šią taršą vienam gyventojui, gaunama, jog nors vidutinis statistinis europietis prie klimato kaitos „prisideda“ dvigubai labiau nei vidutinis Žemės gyventojas, visgi šis ES rodiklis yra tik truputį didesnis nei Kinijos ir tesudaro pusę Rusijos ar trečdalį JAV rodiklio.