Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Igno Staškevičiaus interviu su Jonu Žiburkumi: „Tėvui nebuvo ką išduoti“

Jonas Žiburkus – gydytojas, muzikos mėgėjas ir mecenatas, sovietmečiu garbinto, o išsilaisvinusioje Lietuvoje pasmerkto Raudonosios armijos generolo, taip pat Jono Žiburkaus, ir komunistinio pogrindžio dalyvės Cilės Beselytės sūnus, prisiminė abiejų tėvų biografijas, nupasakojo įvairių kovų nuspalvintą jų gyvenimą.  
Jonas Žiburkus
Jonas Žiburkus / Igno Staškevičiaus nuotr.

– Papasakokite, prašau, apie savo tėvą, nes labai įdomu iš jūsų apie jį išgirsti. Jo gyvenime buvo keli įdomūs etapai, bet pradėkime nuo to, kaip jam pavyko išgyventi 1937-uosius, nes jis juk buvo generolas, o tais laikais kaip tik naujieji bolševikai žudė senuosius...

– Tada jis dar nebuvo generolas.

– Dar ne?

– Taip, taip. Trumpai šnekant, tėvo istorija tokia yra: jisai augo Šiauliuose, mokėsi berniukų gimnazijoj, jo tėvas dirbo pieninėj Ginkūnuose pienininko padėjėju. Ten Zubovo dvaras buvo. Zubovaitės mokėsi mergaičių gimnazijoj, o šokiai vykdavo bendri. Taip sakant, vis tiek jau nauji laikai, čia apie 1914–1915 metus, ir Zubovaitė jį pakvietė šokti per baltąjį šokį, o jisai atsisakė, kadangi anie – aristokratai, kapitalistai. Jis turėjo savo nuomonę.

Po to, kai vokiečiai atėjo ir užgrobė Lietuvą, daug lietuvių emigravo į Rusiją, į Voronežą. Ten susibūrė jų centras, buvo lietuvių mokykla. Tėvas joje mokėsi. J.Balčikonis, Z.Žemaitis buvo jo mokytojai. Paskui, karui pasibaigus, grįžo į Lietuvą, į gerokai apgriautus Šiaulius. Ir tada prasidėjo tie aštuoniolikti metai...

Tėvas pagal dokumentus gimęs 1901-ais metais, nors iš tikrųjų gimė 1903-iais. Aš labai gerai suprantu, dėl ko jis pasisendino – norėjo visur pakliūti, norėjo gauti leidimą laikyti šautuvą. Prasidėjo bruzdėjimas. Vilniuj tai vieną respubliką paskelbia, tai kitą respubliką paskelbia, Šiauliai beveik atskirti buvo nuo Vilniaus tada. Vidury Lietuvos siautėjo ir bermontininkai, ir kas tiktai nori. Vokiečių komendantūra dar liko Šiauliuose, o iš tikrųjų nebuvo jokios realios valdžios. Tarp kitko, labai neblogai Antano Šileikos romane „Bronzinė moteris“ tai aprašyta.

Tada susikūrė toks proletarinis Žemaičių pulkas, kuriam pradėjo vadovauti puskarininkis F.Žemaitis, o tėvas tapo jo adjutantu. Reikėjo paimti valdžią – užimti komendantūrą. Pasiuntė ten būrį, ir tėvas buvo jame. O kas tas Žemaičių pulkas? Nu tai tokie pusiau kaimo bernai susirinko. Aišku, iš batų fabriko vieni, kiti dar iš kur nors, vargu ar kas buvo baigęs mokyklą. Jie įsiveržė, atidaro duris, o ten sėdi karininkai vokiečiai, apsirengę tvarkingai, ginklai sustatyti. Įsiveržė, sustojo ir bijo pajudėti, o čia mano tėvas, matyt, buvo labai jau blatnas, jisai pistoletą atkišo: „Hände hoch!“ – rankas į viršų! Ir tada jau kiti atgijo, vokiečius suareštavo. Tai toks buvo jo pirmas žygdarbis.

Triskart paskui jis su Žemaičių pulku kariavo prieš visus, taip pat ir prieš paskelbtą Lietuvos Respubliką, ne socialistinę, o Lietuvos Respubliką. Gavo jie į kaulus kažkur prie Radviliškio ir traukėsi į Rusijos pusę, nes Lietuva buvo... Pavyzdžiui, buvo Lietuvos–Baltarusijos Tarybų Respublika su sostine Vilniumi. Lygiagrečiai viskas vyko, tiesiog visos valdžios kartu. Ir paskui koks nors idiotas parašė: „Žiburkus išdavė Lietuvą.“ Lietuvos nebuvo, lietuviško paso nebuvo, nebuvo lietuviškos pilietybės – nebuvo ką išduoti iš viso. Nebuvo ką išduoti, nebuvo kam prisiekti. Pasirašė dvidešimt keli žmonės, jie kaip ir suprato, kad vienas kitam prisiekia, o paskui jau kūrė tą darinį, kuriam vėliau jau buvo galima prisiekti, kuris savo popierius turėjo...

– Ir kuris dabar tebegyvuoja.

– Taip, dabar tebegyvuoja. O tais laikais išvis nieko nebuvo, juokinga. Nu ir viskas, įsiliejo pulkas į Raudonąją armiją, ir iš karto jį nusiuntė į frontą su Antante, į Murmanską, nes Murmanskas buvo užimtas Antantės. Paskui – atgal, žodžiu, stipriai ten nekariavo, bet jam ir ten pakariauti teko, jis aviacijoj buvo bombų mėtytojas. Visi lėktuvai anuomet buvo tokie iš faneros ir iš medžiagos padaryti, tai pilotas vairavo lėktuvą, o užpakaly sėdėjo tas, kuris tokias nedideles bombikes mėtydavo. Jie skrisdavo žemai, be jokios apsaugos, iš šautuvų galėjo pašauti, tai kad išgyventų, sėdėdavo ant didelių keptuvių. Kad nesužeistų, kai iš apačios šauna.

Nu tai jis pamėtė tas bombas, ir paskui jį nukreipė į Leningradą, dar vėliau Peterburgą, į artilerijos mokyklą. Jis į Peterburgą atvažiavo jau su žmona, susirado kažkur žmoną ir su ja atvažiavo. Dabar, prieš kokį desėtką metų, atsirado jo pirmos žmonos giminės, jie Amerikoj gyvena, Čikagoj, jų senatorius buvo B.Obama. Tai aš iš jų daug sužinojau. Pasakojo mums, kaip tėvas su žmona iš traukinio – tiesiai pas juos, abudu apiberti pūliniais, kūdi iki kaulų, sušalę. Ten atsigavo, nes žmonos giminė inteligentiška publika buvo, žydų inteligentija.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Televiziniai „Oskarai“ – išdalinti, o šiuos „Emmy“ laimėtojus galite pamatyti per TELIA PLAY
Progimnazijos direktorė D. Mažvylienė: darbas su ypatingais vaikais yra atradimai mums visiems
Reklama
Kodėl namui šildyti renkasi šilumos siurblį oras–vanduo: specialisto atsakymas