– Atkreipiau dėmesį, kad jūs esate įgijęs labai rimtą išsilavinimą: turite Čikagos universiteto ir Masačusetso Technologijų instituto diplomus.
– MIT diplomo neturiu dėl labai įdomios priežasties. Čikagos universitete (The University of Chicago) bakalauro diplomą aš gavau iš filosofijos ir sociologijos, bet filosofija buvo pagrindinis dalykas. Tai prestižiškas, Miltono Friedmano ir daugelio Nobelio premijos, ypač ekonomikos srityje, laureatų universitetas.
Paskui stojau į MIT, ir mane priėmė iš karto. Aš į tris universitetus aplikavau, į visus tris priėmė – MIT, Brauno ir Mičigano. Tai aš pasirinkau tą, kuris toliausiai nuo Čikagos, nes norėjau likt Amerikoj, bet kuo toliau nuo Čikagos, tai pasirinkau MIT. Ir MIT taip pat davė didžiausią stipendiją, kaip ir Mičigano universitetas, Brauno – biškį mažiau, na, tai nesvarbu.
MIT mane priėmė į doktorantūros programą. Aš ją pradėjau ir maždaug po dvejų metų studijų sužinojau, kad negausiu magistro. Kodėl? Maniau, kad tai yra normali programa, po bakalauro eina magistras...
Bet aš įstojau tiesiai į doktorantūros programą.
Bet aš įstojau tiesiai į doktorantūros programą, ir pasirodo, kad filosofijos departamente ar fakultete nėra magistro programos.
Magistrą jie duoda tiems studentams, kuriems sako: „Doktorato pas mus nesiginsi.“ Gali gintis doktoratą, bet ne MIT. Tai man to nepasakė ir leido tęsti toliau doktorantūros programą. Tas buvo labai gerai, aš pasirinkau temą, pradėjau, bet paskui kiti interesai ėmė viršų. Įsitraukęs į veiklą lietuvių bendruomenėje, kuri Bostone buvo labai aktyvi, taip ir nebaigiau doktorato MIT.
Taip ir nebaigiau doktorato MIT.
Paskui, baigus darbą Amerikoje, mane pakvietė į „Laisvosios Europos radiją“ Miunchene ir, radijui kraustantis į Prahą, taip pat ir į Prahą pakvietė. O paskui prezidentas George’as Bushas uždarė radijo lietuvių redakciją dėl to, kad Lietuva jau tapo laisva ir nebereikėjo eikvoti Amerikos pinigų, kad padėtų Lietuvai.
– Gerai, mes gal ir apie tai pasikalbėsime, bet man dar būtų įdomu grįžti prie jūsų studijų ir paklausti, o kas jus tuomet domino? Kokia tema, pavyzdžiui, jūs galvojote rašyti doktoratą?
– O, tuomet mane domino ir vis dar domina, paskui aš Vytauto Didžiojo universitete ir apsigyniau disertaciją maždaug ta pačia tema – apie vizualinę percepciją. Bet tai yra filosofinė tema, taip sakant. Aš nesu žurnalistas iš profesijos ar universitetinio išsilavinimo, aš esu filosofas.
Tai aš apsigyniau filosofinę temą – koks yra ryšys tarp realybės ir sąmonės.
– Oho! Koks tas ryšys?
– Dabar fiziškai nusiteikusių ar fiziologiškai nusiteikusių filosofų manoma, kad pirma vis tiek yra materija, ir iš fizikinių bei fizinių reiškinių galima paaiškinti sąmonę, sąmonė atsiranda kaip reakcija į fizinius procesus.
O aš manau, kad yra gana atvirkščiai – kad iš pradžių buvo tik sąmonė arba tik dvasia, kaip Hegelis moko. Sakoma, kad marksizmas perėmė Hegelį, tik apvertė aukštyn kojomis, nes Hegelis sako, kad dvasia yra viskas, pirma yra dvasia, iš to viskas išsivysto. O Marksas – kad pirma yra materija, iš kurios viskas išsivysto, sąmonė – tik materijos atspindys.
Marksas – kad pirma yra materija, iš kurios viskas išsivysto, sąmonė – tik materijos atspindys.
Tai aš grįžtu prie tos tezės, ją ginu ir apgyniau mūsų universitete, VDU, kad vis dėlto sąmonė gali būti laikoma pirma. Tai ypač, bet ne tik, atsispindi religinėje vaizduotėje, nes religija irgi sako, pavyzdžiui, Jono evangelija, pirmasis skyrius, kad „pradžioje buvo Žodis ir Žodis buvo Dievas“, ir viskas sukurta dėl žodžio ir laikantis žodžio. Tai čia, sakykim, tik epigramos, bet tą patį teigia analitinė filosofija, kuri truputį skiriasi nuo kontinentinės filosofijos, kur daugiau fenomenologija ir hermeneutika viešpatauja, nors radikalių skirtumų tarp jų nėra.
Atstovauju tai senesnei tezei, kad dvasia mažų mažiausiai jau nuo pat pradžių yra lygiavertė materijai.
Aš atstovauju tai senesnei tezei, kad dvasia mažų mažiausiai jau nuo pat pradžių yra lygiavertė materijai, nes visa Visata yra sukurta dvasios, o ne išaugo iš materijos. Kitaip kyla klausimas: o kas sukūrė materiją? Tai čia yra, taip sakant, tokia filosofinė tema, kuria aš domiuosi, ir dabar bandau šią tezę perdirbti į knygą.
