Lietuviškai yra išleistos dvi populiarios jo knygos: „Kariaujantis Berlynas: Pakilimas ir nuopolis Hitlerio sostinėje 1939–1945“ ir „Velniška sąjunga. Molotovo-Ribbentropo paktas 1939–1941“.
– Kas esate: istorikas ar rašytojas? O gal laikote save ir vienu, ir kitu?
– Manau, esu ir vienas, ir kitas. Turiu istorijos magistro laipsnį. Kaip tyrėjas ilgai bendradarbiavau su Normanu Daviesu (g. 1939 profesorius emeritas, dėstęs daugelyje pasaulio universitetų, ypač domisi Centrinės ir Rytų Europos istorija – vert. past.), pavyko perprasti atskirus istorijos procesus. Man regis, daugelis akademinių istorikų nerodo jokio noro rašyti suprantamai, todėl dažniausiai jų tyrimų raštai beveik nepaskaitomi. Na, perskaito daugiausiai trys ar keturi žmonės.
Kita vertus, populiarioji istorija dažnai neturi griežtų rėmų: yra perdėm paviršutiniška, niekuo nepagrįsta, kartoja teiginius be jokių išsamesnių tyrimų. Galiu sakyti, puikiai suderinau abu dalykus: man sekasi neblogai rašyti, bet pirmiausia vadinčiau save istoriku.
– Kuo ypatingas jūsų istorijos tyrimo metodas?
– Kiekviena tema reikalauja savojo modus operandi. Teko skaityti, kad mano mėgstamas rašytojas Grahamas Greene’as labai anksti keldavosi, nes iki pusryčių buvo užsibrėžęs parašyti tūkstantį žodžių, o iki pietų – dar du tūkstančius, ir popiet jau būdavo laisvas.
– Lengva pasakyti.
– Tiesa, lengva pasakyti, sunku padaryti. Bandau į tai žiūrėti kaip į darbą, kuriam būtina drausmė ir motyvacija. Einu į savo darbo kambarį, sėduosi prie rašomojo stalo, dirbti pradedu 9-tą ryte ir baigiu 5-tą popiet.
Tiesa, turiu pripažinti, kad mano darbas ganėtinai chaotiškas, todėl pats ir privalau suteikti jam struktūrą. Kalbant apie patį tyrimą, jis turėtų būti organiškas. Daugelis mokslininkų pirma užbaigia tyrimą, o tada sėdasi rašyti. Aš pats neatsieju šių procesų. Iš anksto žinodamas, apie ką kalbėsiu viename ar kitame skyriuje, stengiuosi telktis tik į konkrečios medžiagos, reikalingos būtent tam skyriui, tyrimą. Žinoma, tuo pat metu surenku medžiagą ir kitiems skyriams, jei tokia pasitaiko. Šiaip ar taip, abu procesai yra glaudžiai susiję.
– Kokią poziciją užimate pradėdamas tyrimą?
– Na, kaip istorikas privalau būti objektyvus. Į aprašinėjamą pasaulį šios profesijos atstovas turėtų žvelgti tarsi iš šalies, iš beaistrio stebėtojo pozicijos. Tokia mano prieiga – iš beaistrio, bet susidomėjusio stebėtojo atskaitos taško.
Tokia mano prieiga – iš beaistrio, bet susidomėjusio stebėtojo atskaitos taško.
Mano tikslas – pažvelgti į temas, kurios dėl kažkokių priežasčių liko tarsi praleistos, į jas nebuvo gilintasi. Tarkim, Lenkijos 1939-ieji pastarųjų dvidešimties metų anglakalbiuose istorijos tyrimuose buvo kone visiškai ignoruojami. Mano tikslas – pažvelgti į temą, kuri dėl vienų ar kitų priežasčių nebuvo giliai tyrinėta.
