Šis interviu su prof. Zenonu Norkumi buvo įrašytas rengiant Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos metinę konferenciją „2020-ieji. Pasaulinės tendencijos ir nacionalinis saugumas“.
Pirmoji pokalbio dalis: Artėjanti ekonomikos krizė: staigus kritimas ar laipsniškas sklendimas
II dalis
Visi girdėjo apie „spalvotąsias revoliucijas“. Kaip vyksta „spalvotosios revoliucijos“? Dauguma jų prasideda nuo neaiškios rinkimų baigmės. Valdančioji partija laimi, opozicija paskelbia, kad rinkimai buvo nesąžiningi, pateikia daugiau ar mažiau faktų, kurie neva tai įrodo. Netgi Lietuvoje kai kur tų nesklandumų pasitaiko. Kažkodėl užlūžta kompiuteriai — ir taip toliau.
Kitose šalyse dėl abejonių rinkimais atsiranda palapinių miestelis — pavyzdžiui, maidanas Nepriklausomybės aikštėje Kijeve. Įdomu, kur Vilniuje būtų? Ar Kudirkos aikštėje? Toliau būtina ritualinė auka. Kažkas kažkur nukenčia. Kyla pasipiktinimas. Aišku, jeigu protestus paremia masinės informacijos priemonės. Turi būti bent vienas televizijos kanalas, žiniasklaidos kanalas, kuris tas aukas parodo, jas remia ir taip toliau.
Kai kas sako, kad tos spalvotosios revoliucijos yra amerikiečių politinių technologų išradimas, kuris gerai veikia. Konkrečiai, jos siejamos su neseniai mirusio amerikiečių „politinio technologo“ Gene Sharpo vardu. Tačiau technologijos tam ir yra technologijos, kad jas galima naudoti universaliai. Ir nuo jų panaudojimo neapdraustos ir tos turtingos, senos demokratinės šalys.
Matėme tą „Occupy“ judėjimą. Jis tiesiog buvo truputėlį ne laiku, ne toje vietoje. Įsivaizduokime kitus prezidento rinkimus JAV. Tarkime, jie baigiasi taip — ir vėl Trumpas, tačiau ir vėl ne visai aiškia persvara laimi. Kodėl šitam ir vėl leisti laimėti — tokiam nevertam būti prezidentu dar ketverius metus, jeigu „visiems šviesiems ir pažangiems žmonėms“ akivaizdu, kad jis to nevertas? Kodėl dabar nesusibūrus palapinių miestelyje? Kodėl nepasinaudojus parama jėgos struktūrose? O jeigu jos jau yra skilusios, politizuotos ir poliarizuotos, ką dabar matome?
O Amerika dar yra ir federalinė valstybė. Be to, Amerika dar turi tą pilietinio karo patirtį. Aš negaliu įsivaizduoti pilietinio karo Britanijoje dėl Brexit. Nes britai vis dėlto demokratiją išrado ir ne tiek su ja išgyveno. Amerika yra tos britų politinės kultūros atžala, bet ten pilietinį karą galiu įsivaizduoti — klasikinis moderniųjų laikų pilietinis karas Amerikoje įvyko XIX a. viduryje. Tuo metu tai buvo pažangiausia pasaulio demokratija. Ir rinkimai ten vykdavo sąžiningai.
— Karas tarp valstijų — kitas to karo pavadinimas. Prisiminkime tas valstijas, federacijos subjektus. Ir gubernatorius, jų vaidmenį. Prisiminkime nacionalinę gvardiją, kuri pavaldi gubernatoriams. Mes turime tam tikras pajėgas, kurias galima bent jau bandyti telkti.
— Taip, galima — su ta sąlyga, kad tų pajėgų darbuotojai jau bus apsipratę, kad veikti pagal savo politines pažiūras yra normalu. Kad čia nieko tokio parodyti savo politinį apsisprendimą darbo metu. Tada galima įsivaizduoti, kaip „demokratinės“ JAV valstijos nacionalinė gvardija stoja ginti „trumpistų aukas“ nuo skriaudikų Vašingtone ar kaimyninėje „respublikoniškoje“ valstijoje. Čia dar ne viskas...
— Dar yra ginkluoti piliečiai.
— Taip, labai teisingas pastebėjimas. O koks pilietinis karas Europoje? Retas žmogus, medžiotojas turi dvivamzdį. Bet Amerikoje visi turi ginklus. Aš lyg ir norėčiau persižegnoti — kad, gink Dieve, taip neatsitiktų.
— Tada byrėtų pasaulinė sistema.
— Taip, byrėtų. Aš, sociologas, truputį filosofas, savo misiją matau tame, kad nupasakočiau, kas kol kas dar yra už vaizduotės ribų. Matau, kad daug kas svarsto: gali ar negali būti dar vienas pilietinis karas Rusijoje? O kodėl nesusimąsčius apie dar vieno pilietinio karo Jungtinėse Valstijose galimybę? Jūs galite pasakyti — na kaip gi įmanomas pilietinis karas pačioje galingiausioje ir turtingiausioje pasaulio šalyje? Argi revoliucijos ir pilietiniai karai – tai dar neapsipratusių su demokratija vargingų periferijų dalia?
