Išvarytas iš Sovietų Sąjungos 1929 m., L.Trockis liko žmogumi be valstybės ir įžengė į patį produktyviausią savo politinės veiklos etapą. Nors ir buvo priverstas klajoti po Europos valstybes – pabėgimas iš SSSR per Turkiją, vėliau Prancūzija, Norvegija – L.Trockis greta chrestomatiniais tapusių teorinių veikalų rašymo, sugebėjo 1938 m. suorganizuoti Ketvirtąjį Internacionalą Paryžiuje. Nė viena šalis nesiryžo mesti iššūkio visagaliam Josifui Stalinui ir priglausti L.Trockį, save diskreditavusį ir tėvynėje nesuprastą progresyvųjį inteligentą, siekusį pasaulinės komunistinės revoliucijos, kuris vis dar kėlė grėsmę didžiojo vado neginčijamai valdžiai.
L.Trockio likimas jam pačiam nežinant buvo nuspręstas 1937 m. Meksikos prezidento Lazaro Cardeno ir tuometinio itin įtakingo dailininko Diego Riviera pastangomis gavus politinį prieglobstį. Tų pačių metų sausio mėnesį išguitas bolševikų revoliucijos tėvas atvyko į Meksiką, kur jį, lydimą sutuoktinės Natalijos Sedovos, pasitiko dailininkė ir aktyvi komunistė Frida Kahlo.
L.Trockis prezidentiniu traukiniu palydėtas į savo naujus namus saulėtame Meksiko miesto priemiestyje. Jauki komunistinė L.Trockio užuovėja Meksikoje buvo pažymėta ne tik nauju politinės veiklos etapu, bet ir aistringu romanu su F.Kahlo, kuris ryškiai atsispindėjo ir jos tapybos darbuose.
Pagauti romantiškų jausmų, bendraminčiai nevengė atvirai flirtuoti ir L.Trockio žmonos akivaizdoje, nesupratusios anglų kalbos, kuria komunikavo įsimylėjėliai. Savo ruožtu Natalija Sedova netruko pastebėti L.Trockio romano, suregzto jai už nugaros, ir iškėlus ultimatumą, revoliucijos tėvui teko nutraukti ryšius su meksikietiškąja savo mūza.
