Mes esame „perspektyvos“ sutvėrimai, teigia psichologai ir filosofai Martinas Seligmanas, Peteris Railtonas, Royas Baumeisteris ir Chandra Sripada savo 2016 metais išleistoje knygoje „Homo prospectus“. Iš tiesų, kaip man sakė M.Seligmanas, vidutiniškai skiriame 30–50 procentų savo pačių generuojamų minčių – minčių, kurias mąstome, kai nesistengiame susikaupti – svarstydami tolimą ateitį. To nedaro joks kitas padaras, išskyrus keletą rūšių primatų, kurie saugo įrankius, skirtus naudoti ateityje.
Gyvenimas ateitimi yra viena iš priežasčių, kodėl taip sunku medituoti ir praktikuoti sąmoningumą. Medituojantys kalba apie beždžionišką protą: beždžionė nenori sėdėti vietoje, ji nori nustriksėti prie kito medžio ir pamatyti, kas ten yra. Mūsų mintyse gyvenanti beždžionė nori pamatyti daug skanių vaisių ir rasti būdą juos nuraškyti, geriausias būdas ją nuvilti yra parodyti bevaisį medį arba tokį, kurio vaisiai jai nepasiekiami.
Kadangi praleidžiame tiek daug laiko gyvendami ateitimi, mus džiugina, kai jaučiame, kad mūsų ateitis pilna galimybių tobulėti ir kad mes iš dalies galime valdyti, kaip tas galimybes paversime tikrove. Priešingai, beveik tobulas kančios kokteilis yra pesimizmas ir mažai galimybių valdyti savo asmenines aplinkybes.
Dėl pandemijos ateitis mums atrodo sudėtinga ir neaiški, ir tik nedaugelis iš mūsų ją kontroliuoja, be to, dabar ypač stengiamės saugoti save ir aplinkinius. Rezultatas – daugybė nelaimingų beždžionių. „Gallup“ tyrimo duomenys rodo, kad Jungtinėse Valstijose pesimizmas dėl ateities auga. Jis veikia tai, kaip apskritai žvelgiame į pasaulį: „Kiekvieną dieną atsibundu neturėdamas ko laukti, – neseniai man prisipažino vienas draugas. – Jaučiuosi taip, lyg norėčiau tik drybsoti lovoje.“
