Kodėl verkė mano valytoja?
Nes ji nežinojo – tikrai labai nuoširdžiai nežinojo, kaip savo vaiką „įkišti“ į kokį nors „univerą“. Rimtai. Sėdėjo ir šniurkščiojo, ir, man regis, jai buvo nuoširdžiai liūdna. Man gi, atvirkščiai, man kažkaip labai norėjosi garsiai susijuokti, na, bet kadangi toks mano poelgis tuo metu greičiausiai nebūtų buvęs įvertintas kaip „jautrus“, tai mandagiai susilaikiau ir susijuokiau tik pati sau, viduje. Paskui, gi, kibau į rimtą pokalbį su ja.
Atsargiai jos paklausiau – tai kokie gi būtų jos motyvai tokiam sprendimui, o visų pirma – jo? Na, motyvai. Sūnaus, ta prasme. Studijuoti „kokiame nors“ universitete. Kalbėjomės mes ilgai, kol, galiausiai, pabaigoje ji mane su palengvėjimu apkabino. Tai buvo prieš kokius gerus ketverius ar penkerius metus ir šiandien Lietuva turi (dar vieną) puikų automechaniką.
Beraščiai su aukštuoju arba kai esame patys sau gražūs
O kad esame patys sau gražūs – klausimų nekyla. Graži gražių beraščių tauta, svarbiausia – su aukštuoju. Kas toliau, kaip toliau – tokių klausimų mes sau nekeliame. Kaip kokie musulmonai nagais ir ragais įnirtingai giname savo šeimos garbes, kad tik kokia nepaklusni durka ar sunus jos, neduok Die, „proftechke“ nesuteptų. Ką sakote? Rašyti nemoku, sakote, pati tu dūrka, sakote? Ačių, tik be pikčio čia, pasitaisysiu, man jau aiškinti tai tikrai nereikia, aš – su aukštuoju!
