Šalyje, kur gerbti tėvą ir motiną bet kokia kaina yra privaloma, nesvarbu, kokios būtų vaiko patirtys šeimoje. Dažnai buvusių problemiškų šeimų vaikai renkasi kentėti sukąstais dantimis, motyvuodami, kad „tėvams jau ne kažin kiek ir liko“ ar kad jie esą privalo atiduoti kažkokias menamas skolas savo tėvams, na, kad ir už tai, kad juos tėvai pagimdė.
„Aš noriu nutraukti santykius su savo šeima“, „aš visiškai nutraukiau santykius su tėvais“ – lietuvių kalba tokia paieška Google nepateikia beveik jokios informacijos, gal kur ne kur kokį verstinį straipsnį. Ir viskas. Jokių patirčių, jokių patarimų, o ir kam – jei tokie atvejai, tokia problema tiesiog „neegzistuoja“.
O jie yra. Suaugę vaikai, sunkia širdimi apsisprendę savo ateities nesieti su savo šeima ir visiškai nutraukę bet kokį bendravimą. Suaugę vaikai, sąmoningai pasirinkę savo pačių vaikus auginti be močiučių ar senelių, tetų ar dėdžių.
„Savo šeimoje aš nesijaučiau žmogumi“ – toks argumentas tikrai yra „nepakankamas“
„Tai ką jie tokio baisaus tau padarė?!“
Tokį klausimą paprastai lydi pakelti antakiai, bent keli šauktukai ir nesupratimas balse, mat automatiškai yra tikimasi išgirsti kokią nors pikantišką, baisią ar žiaurią istoriją.
„Savo šeimoje aš nesijaučiau žmogumi“ – toks argumentas tikrai yra „nepakankamas“; „į mano poreikius niekada nebūdavo atsižvelgiama, o aš būdavau nuolat žeminama, iš manęs buvo visą laiką šaipomasi“ – o į tokį teiginį aplinkiniai greičiausiai sureaguos ne tik, kad ne su supratimu ir atjauta, o atvirkščiai, su atvira pašaipa: „taigi šeimoje visko nutinka, pasipyksta, susitaiko“.
