Apie tai, kas yra, kas bado akis, bet kartu ir nėra. Nes per daug nepadoru, kad būtų. O yra. Būna kartais tokių situacijų – nežiūri, o matai. Ir nematyti niekaip negali, o svarbiausia – atmatyti. Bet nežiūrėti tu negali, nes tave verčia. Žodžiu – reikia kaška dariti. Rimtai.
Kaip jūs manote, ką bendro turi visi šitie išvardintieji elementai? Ogi – tualetą. Ir štai čia, šituose neartuose dirvonuose, birbink genį, kiek čia erdvės necenzūruotiems pokalbiams!
Mes ir mūsų lietuviškieji papročiai esame tokia atskira respublika, tiesa, ar visada tokia buvome, nežinau. Viskas būtų gerai, jei mes su ta mūsų respublika plūduriuotume kur nors vieniši vandenyno viduryje ir niekam jokių pretenzijų neturėtume. Dabar gi yra kiek kitaip: plūduriuot neplūduriuojame, o pretenzijų turime tiek, kad nė panešti, nė pavežti patys galime. Europinės tos tokios mūsų pretenzijos, papūstos lūpos, trepsinčios kojytės, neadekvatūs reikalavimai ir dar neadekvatesnės mūsų pačių pastangos. Norim, kad mus plačiojoje Europoj pripažintų, o nepripažįsta, norim, kad už savus, o ne pusiau laukinius laikytų – nelaiko, norim, kad gerbtų – negerbia. Norim orumo, jo, po šimts pypkių, irgi niekas neduoda, žodžiu, nepaeina ta mūsų korta, nors tu ką.
Bet. Bet vos tik koks niekingas prancūzaitis ar vokietukas drįsta mumis suabejoti, suabejoti mūsų, tarkim, švara, tvarka, mes pasiuntam.