Kraujo ištroškusiam lietuviui šis rudens sezonas – kaip niekad derlingas, tik spėk suktis, tik spėk komentuoti, tik spėk nuo kalno ritinti pilnas fekalijų bačkas: kova gena kovą ir... Ir vis tiek, kas nors paplautas nuvirsta žemyn. Kaip žinia, mūsų kovos visada šviesios ir teisingos, mes žinome, kuomet reikia būti „už“, kuomet – „prieš“, mes visada žinome, kas yra teisus, o kas ne.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad mūsų moralinis kompasas sukinėjasi kaip pašėlęs, na taip „kaip kada“, pagal aplinkybes ir minios pareikalavimą, patys suprantate, klimatas mūsų drėgnas, tai ir to kompaso rodyklėlė ne visada gali tarp to, kas teisinga ir kas – ne, atsirinkti. Aha, apie tuos du augalotus ir kitus du, dainininkus, mes šiandien čia.