Čia toks fenomenas – Lietuvoje žinoti, kiek uždirba kasininkės Šveicarijoje ir tuo išdidžiai mojuoti kaip kokia skęstančiųjų vėliava – žiūrėkite, va, kaip ten gerai.
Lietuvis tokiu atveju išdidžiai patėškia faktus ir laukia reakcijos: „jooo, vat ten, jiems tai jau tikrai gerai“. Tiesa, tasai faktais mojuojantysis niekada visko iki galo jums neišsakys, tarkim, kiek iš to uždarbio, susimokėjus visus mokesčius, kasininkei mėnesio gale lieka realiam pragyvenimui.
Arba jis niekada nesako tokių dalykų kaip: „nagi, duokš, pasilyginkime, kurioje šalyje kasininkės išsiunčia mažiausiai žinučių darbo metu, nes jos dirba, o ne chatina kaip lietuviškosios“ ir dar kitokių smagių dalykų jis nesako. Nes tai neįeina į jo planą. Jo planas vadinasi „Ten oru, o čia – neoru“.
Ir, jei kam nors tokį pavyksta prie sienos priremti faktais ar argumentais, tai jis, trumpam pritilęs, greitai grįžta prie savųjų tiesų, jas užtvirtindamas amžinuoju „nu taip, bet vis tiek“.
