Mindaugas Sėjūnas apie skerdynes šiaurės Lietuvoje: reikėtų nesišvaistyti žodžiu „didvyris“, o pasakoti konkrečių žmonių istorijas

Iš karto perspėju – straipsnis apie žuvusius Antrojo pasaulinio karo pabaigoje bus žiaurus. Čia nebus šūkių ir lozungų apie narsius partizanus, laisvės kovotojus, šviesos nešėjus ir amžiną šlovę didvyriams.
Senos nuotraukos
Senos nuotraukos / Roman Kraft nuotr./ Unsplash nuotr.

Kodėl? Todėl, kad šūkiai atstumia, nutrina esmę, užgožia žmones, likimus ir istorijas, kurios yra daug sudėtingesnės ir įdomesnės, nei skambios kalbos.

Nemėgstu šūkių „mūsų didvyriai“ gal ir dėl to, kad tokiais šūkiais buvome šeriami visą sovietmetį, todėl, kad tokie šūkiai sukelia abejingumą arba atmetimo reakciją. Kur kas jautresni pasakojimai iš pirmų lūpų, gyvi, su ašara akyse, riedančia per apšepusį seno žmogaus skruostą iki drebančių lūpų... dabar seno žmogaus. Tada tam senam žmogui buvo dvidešimt penkeri.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų