O kartais tiek susiėdame, susipjauname tarpusavyje, kad be raminamųjų nebegebam užgimti. Gera, žinoma, man taip šnekėt… Nes kaip čia užmigsi, kai užsimerkus akyse plaukia riaušių, kraujo, klykiančių žmonių, daužomų vaikų vaizdai ir kitokios baisybės. „Pasaulio pabaiga! To niekada dar nebuvo! Pilietinis karas! Žmonija eina į susinaikinimą!“ – skaitau komentarus ir girdžiu gyvus mirtinai besijaudinančių giminių komentarus.
Įdomu, kas pasaulyje pasikeistų, jei mes taip baisiai dėl visko nesijaudintume?
Įdomu, kas pasaulyje pasikeistų, jei mes taip baisiai dėl visko nesijaudintume? Jei ne taškytumėmės nešvankiais, užgauliais epitetais socialiniuose tinkluose, o eitume į mišką, pasodintume gėlę, nuskintume krapą ar sutvarkytume kiemą? Pasaulyje tikrai niekas nepasikeistų. Jis būtų lygiai toks pat, kaip buvęs. Toks, koks buvo prieš 50 metų, kai milijonai sovietinio lagerio kalinių net nežinojo, kas dedasi Vakaruose, išskyrus per „Žinias“ rodomus mitingus prieš supuvusį Vakarų kapitalizmą.
Tačiau šiandien mes esame kitokie, laisvi, todėl norime būti socialūs, norime gyventi ir kvėpuoti viskuo, kuo kvėpuoja visas pasaulis. Va... Todėl dauguma mūsų vienaip ar kitaip jaudinasi dėl juodaodžio George'o Floydo nužudymo JAV ir apšaudo kitaminčius iš savo barikadų pusės.
Net ir neseniai Vilniuje vykusi akcija „Black lives matter“ sulaukė gero pirstelėjimo atgarsio.
Net ir neseniai Vilniuje vykusi akcija „Black lives matter“ sulaukė gero pirstelėjimo atgarsio. Mat paaiškėjo, kad akcijoje dalyvavo viena politikė (nereklamuokime politikų, nes būtent to jie ir siekia), kiti politikai ją pasmerkė, treti ragino atsistatydinti, o ketvirti akcijoje jau įžvelgė piktų jėgų ir svetimų valstybių kėslų.
