Pasaulyje, kurį jau ir taip slėgė įtampa tarp konkuruojančių šalių ir įvairios stichinės nelaimės nuo sausrų iki bado, epidemija vis dėlto buvo „baisiausias ir daugiausia mirčių atnešęs“ įvykis.
Taip prasidėjo 430-ųjų metų prieš Kristų vasara. Kaip „Peloponeso karo istorijoje“ pasakoja graikų istorikas Tukididas, „maras pirmiausia pasirodė tarp atėniečių“.
Nors nuo to laiko, kai Tukididas parašė tuos žodžius, prabėgo du su puse tūkstantmečio, jo pasakojimas arba „tyrimas“ stipriai rezonuoja. Tai išgirdęs senovės istorikas nenustebtų, mat pats teigė, kad rašo „veikalą visiems laikams“. O tarptautinių santykių teoretikai, be kita ko, sutinka su šiuo teiginiu.
Susižavėti šiuo, rodos, itin objektyvaus ir beaistrio įvykių aprašymo ir priežasčių diagnozavimo mokslininkai giria jį ne tik kaip istorijos tėvą, bet ir kaip daugelio realizmo atmainų tėvą – nuo klasikinio realizmo, neorealizmo iki įžeidžiančiojo realizmo (angl. offensive realism).
Tukididas buvo ne tiek teoretikas, kiek moralistas.
Tiesą sakant, Tukididas buvo ne tiek teoretikas, kiek moralistas. Tarptautinę dinamiką jis analizavo ne daugiau nei Sofoklis skirtingų kartų santykių dinamiką. Abu šie rašytojai, patyrę marą ir rašę apie jį, tyrinėjo žmogaus būseną. Galimai tai ir suformulavo tam tikrą moralą.
Sofoklis analizavo Edipo atsaką į marą Tėbuose, o Tukididas – atėniečių reakciją į marą jų pačių mieste. Kartais girdami, o kartais smerkdami pastarieji tyrė tam tikrų veiksmų moralines implikacijas. Jei Tukididas buvo teisus, teigdamas, kad „žmogiškųjų dalykų eiga“ niekada nesikeičia, jo su maru susiję pamokymai ano meto žmonėms gali praversti ir mums.
