Tartu universiteto Europos Sąjungos ir Rusijos magistro studijų programos direktorius Stefano Braghiroli 15min teigė, kad per pastaruosius 7-8 metus Italijos požiūris į ES smarkiai pasikeitė. Kadaise Bendrijos lygiu buvusi viena proeuropietiškiausių valstybių, pastaruoju metu ji – jau prieš covid-19 krizę – tapo viena euroskeptiškiausių bloko narių.
„Pirmoji priežastis – ekonominė, italams atrodo, kad ES nepadarė pakankamai, jog paremtų Italiją, kad buvo tik griežtas taupymas.
Antroji priežastis – migracija. Italams atrodo, kad jie buvo palikti vieni, kol neatsirado Balkanų maršrutas. Tačiau ligi tol, kol migrantai keliavo tik Viduržemio jūros maršrutu, Europa nesuteikė jokios rimtos paramos“, – sakė S.Braghiroli.
Pasak politologo, „viena vertus, ES galėjo padaryti daugiau, kita vertus, Italija ne visada elgėsi konstruktyviai, ypač ankstesnė jos vyriausybė“.
ES gali tik koordinuoti ir rekomenduoti
S.Braghiroli teigimu, pirminis ES atsakas į COVID-19 krizę iš tiesų buvo gana silpnas – koordinacija buvo lėta.
Vis dėlto, ECB prezidentės žodžiai turėjo poveikį: „Jei Italijoje jau buvo stiprūs antieuropietiški sentimentai, tai tikrai nepadėjo.“
„Kelias dienas (Italijos žiniasklaidos) antraštėse dominavo naujosios Europos Centrinio Banko (ECB) prezidentės Christine Lagarde pareiškimas, kai ji iš esmės pasakė, kad ECB neapsaugos ES valstybių nuo defolto. Tai buvo diskusija apie silpniausių šalių tvarkymąsi su krize, be abejo, Italija buvo viena iš jų.
Lagardes žinutė buvo tokia: netęsime Draghi politikos, kai perkamos obligacijos ir remiamos silpnesnės ekonomikos. Šis pareiškimas nebuvo platesnio diskurso dalis, tačiau Italijoje apie jį buvo daug kalbama“, – 15min sakė S.Braghiroli.
Politologas atkreipė dėmesį, kad Europos Komisijos prezidentė Ursula von der Layen labai atvirai paprieštaravo tokiems Ch.Lagarde žodžiams – tikino, kad ES padės šalims narėms. Vis dėlto, ECB prezidentės žodžiai turėjo poveikį: „Jei Italijoje jau buvo stiprūs antieuropietiški sentimentai, tai tikrai nepadėjo.“
S.Braghiroli pastebėjo, kad tiek Italijos, tiek kitų ES narių atveju egzistuoja atotrūkis tarp lūkesčių ir realybės, pavyzdžiui, dėl piliečių apsaugos mechanizmų. Politologas tikina, kad, kalbant apie kompetencijų pasiskirstymą tarp ES ir šalių narių, sprendžia nacionalinės sostinės – tai nurodyta ES sutartyse.
