Ilgą laiką mados industrija beveik netoleravo tamsios odos, apkūnumo, raukšlių ir apskritai jokių išorinių požymių, kad asmuo nebuvo pakviestas tiesiai iš savo vilos pietų Prancūzijoje apsireikšti puošniame bankete Soho restorane. Sulaukusi bet kokios kritikos, mados pramonė tik gūžtelėdavo pečiais.
Dabar staiga atėjo blogiausias metas propaguoti europietišką elitizmą nuo pat Prancūzijos revoliucijos laikų. Jungtinėse Valstijose gyventojams sukilus dėl augančio nedarbo, daugybės mirčių nuo koronaviruso ir rasizmo, mada nebegali ignoruoti kaltinimų, į kuriuos iki šiol atsisakydavo reaguoti.
Birželio mėnesį populiariojo tvarios mados prekės ženklo „Reformation“ generalinis direktorius Yaelis Aflalo ir stiliaus tinklapio „Man Repeller“ influencerė Leandra Medine Cohen abu pasitraukė iš savo įkurtų įmonių po to, kai darbuotojai juos apkaltino rasizmu ir klasizmu.
Ilgametė „Vogue“ vyriausioji redaktorė Anna Wintour neseniai buvo priversta atsiprašyti savo darbuotojų dėl dešimtmečius leidinyje vešėjusio rasizmo siekdama išsaugoti savo darbo vietą.
Tai, kad mada turi tamsiąją pusę, niekam nėra naujiena. Galima rasti daugybę pavyzdžių, begėdiškų ir viešų – prisiminkime „Vogue“ viršelį, kuriame LeBronas Jamesas pozavo su trapia šviesiaplauke Gisele Bündchen kaip alegorija į brutalų King Kongą ir Džeinę, arba „Prada“ butikų langų dekoracijas – figūrėlės, įkvėptas stereotipų apie sambo bendruomenes (vertėjos pastaba: sambo – maišytos kilmės amerikiečiai, Amerikos indėnų ir juodaodžių palikuonys).
Mados srityje garsūs žmonės nuolat sulaukia kaltinimų rasizmu ir seksualiniu priekabiavimu darbe ir už jo ribų. Iki šiol tiesiog buvo priimta manyti, kad prabangi mada iš esmės įprasmina didžiavimąsi atsidūrus tarp išrinktųjų – kaipgi kažkas gali būti šokiruotas, kad tai toks baisus verslas?
