Mirties romantizavimas
Skaitant įvairius raštus, pasakojimus ar istorines kronikas apie seppuku pasigesite vieno dalyko. Niekur nerašoma apie mirties agoniją, skausmą, kraują, baimę ir siaubą, mirštančio žmogaus dejones. Jei šie visi, dažniausiai neišvengiami, seppuku elementai būtų buvę visur detaliai aprašinėjami, tikėtina, kad tai tebūtų likę kelių ekscentriškų samurajų kelias į susinaikinimą, o ne viešai priimtas ir institucionalizuotas ritualas.
1399 metais prieš šiogūną (karinį vadą, faktinį šalies valdovą) sukilęs samurajus Ōuchi Yoshihiro valdovui atvirai metė iššūkį ir pareiškė, kad jo pilies sienų neįveiks net ir milijonas karių. Šis herojus kartu su „įspūdinga“ penkių tūkstančių karių įgula įsitvirtino Sakajaus uoste netoli Osakos… ir tuo pačiu metu jau ruošėsi mirti. Užrašė savo paskutinę valią, nusiuntė motinai savo brangiausius daiktus. Nors generolai ir siūlė įvairias išteklių tausojimo taktikas, Ōuchi į patarimus nekreipė dėmesio ir laukė paskutinio savo mūšio.
