Tai etiketė, kurios žmonės linkę vengti: 2016 metais „Marist“ atliktoje apklausoje suaugusių amerikiečių buvo teiraujamasi, ar jie mano, kad 65-erių metų vyrą reikėtų laikyti senu.
Šešiasdešimt procentų jauniausių respondentų – nuo 18 iki 29 metų – pasakė „taip“, tačiau šis procentas buvo mažesnis tarp vyresnių respondentų, tik 16 procentų 60 metų ir vyresnių suaugusiųjų pateikė tą patį atsakymą.
Panašu, kad kuo arčiau senatvės žmonės patys yra, tuo vėliau, jų manymu, ji prasideda. Apskritai, du trečdaliai minėtos apklausos dalyvių 65 metų žmones laikė „vidutinio amžiaus“ ar net „jaunais“. Ši klasifikacija šiek tiek glumina, turint galvoje, kad senatvė turi kažkur prasidėti.
„Nepasakyčiau, kad [65] yra senatvė“, – sako Susan Jacoby, knygos „Never Say Die: The Myth and Marketing of the New Old Age“ („Niekada nesakyk mirtis: naujosios senatvės mitas ir rinkodara“) autorė, „bet aš žinau, kad tai nėra vidutinis amžius. Kiek aplink save matote žmonių, kuriems 130 metų?“
