Mus visus trauktų prie žemės, daug pastatų sugriūtų, paukščiai kristų iš dangaus, Žemė priartėtų prie Saulės, jos orbita atsidurtų kur kas karštesnėje zonoje... Dabar pakartokime šį minties eksperimentą socialinėje ir politinėje, o ne fizinėje plotmėje. JAV Konstitucija buvo tikras intelektualinis iššūkis. Valstybės įkūrėjai žinojo, kad dauguma ankstesnių demokratijų buvo nestabilios ir trumpalaikės. Bet jie buvo puikūs psichologai ir stengėsi sukurti tokias institucijas ir procedūras, kurios derėtų su žmogaus prigimtimi ir atsispirtų jėgoms, sužlugdžiusioms tiek daug kitų savivaldos bandymų.
Pavyzdžiui, savo kūrinyje „Federalist No. 10“, Jamesas Madisonas rašė bijąs „susiskaidymo“, turėdamas omenyje stiprų partizaniškumą ar grupinius interesus, kurie „įžiebia [žmonėse] tarpusavio priešiškumą“ ir priverčia juos pamiršti bendrą gėrį. Jis manė, kad Jungtinių Valstijų teritorijos platybė gali iš dalies apsaugoti šalį nuo skilimo grėsmės, nes sunku skleisti pasipiktinimą tokiu dideliu atstumu. Madisonas manė, kad visuomenę skaidyti linkę lyderiai „gali uždegti liepsną konkrečioje savo valstijoje, tačiau nesugebės paskleisti neramių nuotaikų visose valstijose“. Konstitucija apėmė mechanizmus, kurie galėtų sulėtinti neramumų sklidimą, leisti aistroms atvėsti ir paskatinti apmąstymus bei šaltakraujišką padėties įvertinimą.
Madisono svarstymai pasirodė esą pagrįsti. Bet kas nutiktų Amerikos demokratijai, jei vieną dieną XXI amžiaus pradžioje atsirastų technologija, kuri vos per dešimtmetį pakeistų kelis pagrindinius socialinio ir politinio gyvenimo parametrus? Kas būtų, jei ši technologija smarkiai padidintų „tarpusavio priešiškumą“ ir pasipiktinimo plitimo greitį? Ar gali būti, kad tapsime griūvančių pastatų, iš dangaus krintančių paukščių, ir Žemės, artėjančios prie Saulės, politinio atitikmens liudininkais?
Gali būti, kad šiuo metu Amerika išgyvena kaip tik tokį laikotarpį.
