Nors nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos prabėgo pakankamai daug laiko, garsiau apie lietuvių santykį su Holokaustu pradėta kalbėti tik pastaruoju metu. Tikriausiai daugelis sutiks, kad neatsakytų klausimų apie šią tragediją – apstu. Kodėl taip yra? Kokią vietą lietuvių atmintyje užima Holokaustas? Kaip keitėsi Lietuvos gyventojų santykis su Šoa? Kaip apie tragediją kalbėta sovietmečiu ir kaip pradėti savo santykio su Holokaustu paiešką? Apie tai ir ne tik – pokalbyje su profesore Violeta Davoliūte.
– Ar sovietmečiu būdavo privačiai kalbama apie Holokaustą?
– Taip, tačiau netiesiogiai. Iš tikrųjų šiuo klausimu sovietmetis yra daug sudėtingesnis, negu kartais įsivaizduojama ar kalbama. Savaime suprantama, kad po karo Holokausto atmintis niekur nedingo, ypač išgyvenusiųjų tą siaubą ir tragediją palikuonių tarpe. Matyti įvykiai neišnyko ir iš vadinamųjų stebėtojų atminties, jeigu pasitelksime kad ir kvestionuojamą, bet naudingą stebėtojų-aukų-vykdytojų klasifikaciją. Stebėtojai, tai yra žudynes regėję žmonės, yra bene didžiausia grupė, kurių atmintyje buvo užfiksuota daugybė šios tragedijos detalių, tačiau įvykiai labai greitai keitė vienas kitą. Nacių okupaciją staigiai keitė sovietinė okupacija – nauja ideologinė mobilizacija, represijos, pokario įvykiai, rezistencijos karas, tremtys ir taip toliau. Viskas kito labai greitai, o tuo pačiu buvo aktyviai vykdoma sovietizacijos, kėlimosi į smarkiai ištuštėjusius miestus kampanija. Jauni žmonės buvo raginami pamiršti karą ir statyti naują gyvenimą, dirbti fabrikuose, gamyklose, užimti laisvas vietas. Egzistavo daug erdvės kaitai, įvykiai žaibiškai vijo vieni kitus – tai labai svarbu suprasti galvojant apie kontekstą.
Grįžtant prie Holokausto atminties sovietmečiu – padėtis buvo gana komplikuota ir skyrėsi skirtingose sovietinėse respublikose. Tarkime Baltarusijoje, vakarų Ukrainoje, Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje buvo kitaip, negu kur nors Sovietų Sąjungos centre. Buvo likę labai daug gyvos liudininkų atminties, nes represijos ir žudynės vyko vietovėse, kurios topografiškai, kultūriškai ir socialiai buvo maža, uždara erdvė, taigi, galima sakyti, visų akivaizdoje. Toji žudynių atmintis, kaip jau žinoma, buvo pajungta tam tikram ideologiniam Antrojo pasaulinio karo naratyvui.
Jeigu Vakarų Europoje septintajame dešimtmetyje buvo atsigręžta į aukas ir vis daugiau diskutuojama apie žmogaus teises per naujų juridinių mechanizmų kūrimą, bet to, septintajame dešimtmetyje prasidėjo platus kultūrinės denacifikacijos procesas, tai sovietinėje terpėje tas didysis karo naratyvas, be abejo, buvo paremtas didvyriškumu, pasididžiavimu pergale, tarybinių piliečių sumokėta pergalės kaina, jų didvyriška kančia ir taip toliau. Tačiau ir tokiame kontekste egzistavo įvairios žmonių grupės, bendruomenės, kurios norėjo ir nuolat stengėsi įprasminti Holokausto atmintį. Čia prisiminiau Izraelio mokslininko Arkadijaus Zelcerio prieš keletą metų publikuotą tyrimą apie nuolatines valstybės nesankcionuotas pastangas įprasminti masinių žudynių vietas Baltarusijoje ir Lietuvoje – jis kalba ir apie žudynių vietas Pivonijos miške, kitur, kur išlikę bendruomenės nariai savo pastangomis bandė sukurti kažkokius paminklus. Net ir iš savo respondentų, atliekant tyrimą apie 1941 metų trėmimus, ne kartą girdėjau tai, kad nors jie ir negrįžo gyventi į savo gimtąsias vietas, kartą ar kelis kartus per metus susiburdavo tose vietovėse pagerbti aukas. Tai buvo neformalūs, bendruomeniniai atminties ritualai.
Toji žudynių atmintis, kaip jau žinoma, buvo pajungta tam tikram ideologiniam Antrojo pasaulinio karo naratyvui.
Šiuo požiūriu įdomus laikotarpis yra šeštojo dešimtmečio pabaiga ir septintojo dešimtmečio pradžia. Chruščiovmečio ir atšilimo laikotarpio Pabaltijis, čia kalbant apie sovietinį kontekstą, tapo tikrai ypatinga terpe, kurioje dar ypatingesnę vietą užėmė Lietuva. Vertinant visą buvusį Sovietų Sąjungos kontekstą Lietuvoje pasirodė tikrai išskirtinių tekstų ir netgi filmų, kuriuose figūruoja Holokausto atmintis, liudijimai. Nors jie buvo ir cenzūruoti, turėjo daugiau ar mažiau atitikti nusistovėjusią ideologinę konvenciją, nieko panašaus tuo metu buvusioje SSRS nebuvo. Paprastai kaip tokį unikalų pavyzdį mokslininkai nurodo Mašos Rolnikaitės arba Marijos Rolnik 1963 metais lietuvių kalba paskelbtą tekstą pavadinimu „Turiu papasakoti“. Maša Rolnikaitė buvo gimusi Klaipėdoje, karo metais pateko į Vilniaus getą, čia žuvo jos mama ir brolis, o tėvas grįžo iš fronto. Prieš porą metų pasirodė vienos amerikietės mokslininkės straipsnis apie tai, kaip Rolnikaitės tekstas neatitiko to meto sovietinio autobiografinio pasakojimo apie karo patirtį konvencijų, kad tai buvo pirmasis Holokausto liudijimas. Tai, kad toks tekstas buvo publikuotas ji argumentuoja tuo, kad jis pirma pasirodė SSRS periferijoje, Lietuvoje, o į rusų kalbą buvo išverstas tik 1965 metais. Tai buvo gana didelis įvykis Sovietų Sąjungos kontekste, nes tokių tekstų paprasčiausiai nebuvo, apskritai nebūdavo leidžiama kalbėti apie Holokaustą, apie žydų genocidą, vengiama šios tragedijos partikuliarizmo.
Tačiau Vakarų akademikai dažnai nežino, kad dar prieš Mašos Rolnikaitės 1963 metų liudijimą ir net prieš 1961-aisiais metais Sovietų Sąjungoje paskelbtą Anos Frank dienoraštį Lietuvoje jau buvo publikuoti keli Icchoko Mero apsakymai. Kaip jis pats vėliau pripažino, tai iš esmės yra autobiografiniai tekstai apie jo išgyvenimus Kelmės apylinkėse. Viskas papasakota iš žydo berniuko perspektyvos, pasakojama, kaip sumušami ir sušaudymui išvedami vyrai žydai, kaip moterys ir vaikai uždaromi sinagogoje, kaip nuo vaikų atskiriama ir išvedama šaudyti motina. Visa tai tuo metu buvo tabu. Kitaip tariant, tuo metu tai yra ganėtinai unikalūs tekstai, pasirodę anksčiau nei Jevtušenko „Babij Jaras“, sulaužęs tylą apie Holokaustą buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Taigi galima sakyti, kad Lietuva tuo metu užėmė avangardinę poziciją Sovietų Sąjungoje, nes čia iš tikrųjų buvo anksčiau ir tiesmukiau kalbama apie Holokaustą. Aišku, laikytasi tų sovietinių normų, bet visą laiką buvo bandomos ribos – kas galima, o kas ne. Atlikdama savo tyrimą netgi radau filmų, kuriuose visiškai nekonvenciškai pateikiama Holokausto patirtis, žydšaudžio, aukos portretai – ypač suvokiant tuometinį Sovietų Sąjungos kontekstą. Tie filmai pasirodė praėjus maždaug dvidešimčiai metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, vadinamojo „atšilimo“ metu.
– O šie tekstai, Icchoko Mero ar Mašos Rolnikaitės Holokausto liudijimai, kurie, kaip minėjote, neatitiko sovietmečio konvencijų, ar jie plačiai cirkuliavo? Ar daug žmonių juos perskaitė, ar tik ribotas skaičius? Sakėte, kad Lietuva buvo savotiškas Sovietų Sąjungos avangardas kalbėjimo apie Holokaustą prasme, tai ar ne dėl to, kad Lietuva buvo ta Sovietų Sąjungos erdvė, kurioje Holokaustas paliko ryškiausią pėdsaką?
– Netikslu sakyti, kad tie tekstai absoliučiai neatitiko laikmečio konvencijų – tokiu atveju jie būtų buvę nepaskelbti. Tiesiog tuometiniame Sovietų Sąjungos kontekste jie buvo labai neįprasti, gana smarkiai nukrypo nuo „normos“.
Bet šiaip – labai geras klausimas, kokios yra to priežastys? Manau, kad tie aspektai, kuriuos paminėjote, yra labai svarbūs. Pirma – tikrai svarbu tai, kad labai mažoje teritorijoje buvo sunaikinta labai daug žmonių. Kaip minėjau, dažnai smurtas, žudynės vykdavo tiesiog stebėtojų akyse. Liudininkai dažnai akcentuoja, kad kartais jiems atrodė, jog tas žiaurumas buvo specialiai rodomas. Taip elgtasi viešose vietose – miestelių aikštėse ir kitur, kur viskas buvo gerai matyti. Tai, be abejo, paliko didžiulį pėdsaką atmintyje ir, matyt, to meto lietuviškoje terpėje buvo žmonių, kurie norėjo apie tai kalbėti. Antra – vis dėlto dalis persekiotųjų, nors ir nedidelė, išgyveno ir bandė įsilieti į pokarinį kontekstą. Atlydžio metais buvo tikimasi, kad bus galima prabilti apie sudėtingesnes karo patirtis, kurios neatitiko Stalino pasakojimo apie Antrąjį pasaulinį karą konvencijų, tad liudininkai, menininkai bandė ribas, kiek galima kalbėti apie tai, ką prisimeni, žinai ir matei.
Dar vienas pavyzdys, kurio nepaminėjau, tačiau į kurį verta atkreipti dėmesį yra tai, kad septintojo dešimtmečio Lietuvoje taip pat buvo kūrėjų, kurie buvo jidiš kultūrinės, lingvistinės terpės dalis. Pavyzdžiui poetas Hiršas Ošerovičius, grįžęs iš tremties, būtent septintajame dešimtmetyje išleido keletą knygų lietuvių kalba, kuriose yra kūrinių ir apie Holokaustą. Reikia pasakyti, kad išleisti tas knygas bei versti tekstus iš jidiš į lietuvių kalbą per rusų kalbą tuo metu jam padėjo vadinamosios novatorių kartos rašytojai – Algimantas Baltakis, Justinas Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis, jų rėmėjas Eduardas Mieželaitis. Pasirodė ne tik jo kūrybos rinkiniai, Juozo Miltinio Panevėžio dramos teatre taip pat buvo pastatyta pjesė „Žmonės ir antžmogiai“, kurią režisuojant greta Miltinio dalyvavo ir pats Ošerovičius.
Kiek žmonių visa tai matė? Po 1961-ųjų buvo ieškoma sovietinio Anos Frank analogo ir juo buvo bandoma padaryti Mašą Rolnikaitę, tačiau jos tekstai netapo tokie populiarūs, nors ir buvo išversti į daugelį kalbų. Matyt nemažai kas jos tekstą perskaitė, tačiau ji netapo „sovietine Ana Frank“.
Šiaip ar taip, ši tema kultūrinėje apyvartoje vienaip ar kitaip cirkuliavo iki maždaug 1969 metų. Po to ribos ėmė darytis vis griežtesnės ir bandymai reflektuoti Holokausto patirtį iš esmės nutrūko. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje didelė dalis kultūrinio elito narių, įskaitant minėtą Hiršą Ošerovičių, išvyko į Izraelį. Jų kūriniai buvo išimti iš bibliotekų, vardai ištrinti. Beje, jau minėjau, jog Ošerovičius buvo ir tremtinys – jis buvo ištremtas jau po Antrojo pasaulinio karo.
