Christopheris Hitchensas ir aš nebuvome artimi draugai – aš tebuvau viena iš jo orbitoje besisukusių planetų. Kaskart mums susiginčijus, jo kandžios pastabos man gerokai žnybtelėdavo, o aš savo ruožtu bandydavau rasti gudriausią atsakomąjį ėjimą, ir jūs turbūt atspėsite, katras iš mūsų tardavo paskutinį žodį.
Paprastai mūsų karšti debatai būdavo susiję su Iraku. Mes abu palaikėme karą, bet aš jį palaikiau lanksčiai, liberaliai, o Christopheris palaikė jį didvyriškai, revoliucionieriškai. Kuo daugiau mačiau karo, tuo labiau gilėjo mano neviltis. Christopheriui, priešingai, niekada neatsižadėti savo įsitikinimų buvo garbės reikalas.
