Įsijungdamas vakaro naujienas dažnai jaučiu baimę. Žinių laidos kasdien primena apie skaudžias krizes, su kuriomis susiduria pasaulis. Kaip ir daugelis žmonių, tą kasdienį nelaimių paradą laikau labai nepatraukliu ir emociškai išbalansuojančiu.
Bet stebint naujienas taip pat išryškėja įdomus žmogaus būklės paradoksas. Viena vertus, žmonės puikiai naudojasi savo intelektu, kūrybiškumu, mokėjimu bendradarbiauti ir etiniu kompasu, kad ženkliai pagerintų savo gyvenimo sąlygas. Mokslo, technologijų, filosofijos, švietimo, sveikatos priežiūros, vyriausybės (kartais) ir kitų mūsų civilizacijos bruožų dėka mes padarėme didelę pažangą gerindami savo gyvenimą. Daugelis žmonių visame pasaulyje šiandien gyvena daug geriau nei kadaise, net geriau nei vos prieš kelis dešimtmečius, nors kančių ir skausmo taip pat vis dar netrūksta...
Kaip gali būti, kad gebame būti tokie intelektualūs ir taip efektyviai išspręsti tam tikras problemas, tačiau tuo pat metu būti tokie asocialūs ir destruktyvūs?