Į 15min kreipėsi pasipiktinęs skaitytojas.
„Vilnius su 600,000 gyventojų, tūkstančiais senų daugiabučių, gerokai didesnėmis gyventojų pajamomis, sugeba per metus renovuoti vos kelias dešimtis namų. Mažieji Lietuvos miestai kaip Palanga, Šilutė, Jonava, Plungė, su keliolika tūkstančių gyventojų ir tik dešimtimis senų daugiabučių, sugeba per metus taip pat renovuoti dešimtis namų. Kai kurie mažesni miestai jau baigia renovuoti didžiąją dalį senų namų. Tuo tarpu Vilniui ir kitiems dideliems miestams ir toliau, matyt, naudinga šildyti lauko orą. Ir tokia tendencija yra nuo pat renovacijos pradžios“, – piktinosi 15min skaitytojas ir vadino esamą situaciją nenormalia.
Išties renovavimo tempai atrodo gerokai sulėtėję. Kadenciją pradėjusi Vyriausybė savo programos įgyvendinimo plane pasižadėjo: „Kasmet ne mažiau kaip po 500 daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projektų įgyvendinimas“.
Tačiau nuo 2016 metų, kada pasiektas rekordinis renovavimo tempas ir buvo baigta 768 projektų, vėliau rezultatai gerokai suprastėjo: po metų baigti 403 projektai, 2018 m. šis skaičius krito iki 224, pernai renovuota 269 daugiabučiai, o šiemet iki liepos 3 d. baigta 118 projektų, rodo VšĮ Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) duomenys.
„Kalbant apie pastarųjų metų renovaciją, svarbu pažymėti, jog Ignalinoje atnaujinti jau visi energiškai neefektyvūs daugiabučiai, Druskininkuose, Kelmėje, Jonavoje, Anykščiuose, Molėtuose, etc. renovuota didžioji dalis senų daugiabučių“, – teigiama BETA komentare.
Vilnius išties atrodo lyg autsaideris: šiemet baigti vos 5 projektai, daugiau pastatų renovuota Ignalinoje, Pakruojyje, Palangoje ir kituose miesteliuose. Pernai Vilniuje modernizuota 15 daugiabučių, kai Zarasuose – 17.
Sostinės vicemeras konservatorius Valdas Benkunskas pripažįsta, kad pagal dabartinę situaciją bus sutvarkytas tik kas dešimtas senas daugiabutis.
V.Benkunskas: žmonėms nepatraukli biurokratija
Sostinėje šiuo metu pasirašyta apie 250 rangos darbų sutarčių ir tai didžiausias skaičius tarp visų miestų. Kodėl renovacija stringa?
„Per 15 metų, kai buvo pradėta iš ES paramos renovuoti daugiabučius namus, ne kartą keitėsi paramos sąlygos, intensyvumas ir čia, matyt, yra ta pati biurokratinė blogybė, kuri žmonėms atrodo nepatraukli, bauginanti. Galų gale nėra išaiškinama nauda, kodėl tuos namus reikia renovuotis. Daug pirminių idėjų, pradėjus galvoti apie daugiabučio namo renovaciją, žlunga pirminėje stadijoje, kai reikia daugiabučio namo susirinkimui – butų savininkams – priimti sprendimą eiti ir renovuotis“, – sako V.Benkunskas.
Jis vertina, kad žmones atbaido galimai per maža valstybės parama, per ilgos biurokratinės kliūtys, įsipareigojimai, bankų paskolos. Paklaustas, koks yra savivaldybės vaidmuo šiame procese, jis kritikavo valstybinę politiką, kad anksčiau daugiabučių namų renovavimui parama buvo skirstoma pagal kvotas.
„Visiškai nežiūrint į gyventojų skaičių, visiškai nežiūrint, kiek namų yra, kokia renovacijos vertė. Vilniuje per metus duodama 30 daugiabučių namų, o kokiai Kelmei ar Kazlų Rūdai – po 10. Tai netilpo į jokias proporcijas. Savo laiku galėjo būti vykdoma intensyvesnė miesto daugiabučių namų renovacija, bet šiuo atveju buvo valstybinė politika, kad kvotas skirstyti pagal miestus, pagal regionus, nežiūrint į kitus objektyvius kriterijus“, – kalbėjo V.Benkunskas.
Jis patikina, kad savivaldybė prieš 4 metus siuntė signalų Vyriausybei ir netgi ketino kreiptis į teismą, „nes remiantis objektyviais kriterijais kvotos niekaip nebūtų galima pagrįsti“.
„Jei Vilniuje, kur yra virš 8000 daugiabučių namų, duoda tiek pat arba panašiai, kiek kitai savivaldybei, kur daugiabučių namų yra 100, tai tos proporcijos neišlaikomos. (…) Tikrai buvo namų, kurie buvo pasiruošę techninius projektus ir sprendimus priėmę buvo, tiesiog nebuvo jiems ta kvota duota. Šiandien situacija, aišku, yra šiek tiek pasikeitusi, nes patrauklumas renovacijos yra pamažėjęs, intensyvumas paramos yra pamažėjęs, tai šiuo atveju savivaldybėje mes patys iš miesto biudžeto pinigų bandome ieškoti tų bonusų, kurie žmonėms padėtų priimti sprendimą renovuotis“, – teigia V.Benkunskas.
