Pagal agentūros informaciją, 2018 metais daugiausia emisijų į orą išleido „Orlen Lietuva“, antroje vietoje – „Akmenės cementas“, trečioje – „Achema“, o ketvirtoje – „Lifosa“. Šių bendrovių pozicijos išliko tokios pačios ir kitais lyginamaisiais metais – 2017-aisiais ir 2016-aisiais.
Pagal 2018-ųjų duomenis, penktą vietą pagal oro taršą užima bendrovė „Dirbtinis pluoštas“, šeštą–aštuntą energetikos įmonės: „Foksitos“ kogeneracinė biokuro elektrinė, „Panevėžio energijos“ katilinė Pušaloto rajone ir „Šiaulių energijos“ Pietinė katilinė. Devintoje vietoje pagal oro taršą yra „Grigeo Grigiškės“, o dešimtoje – polietilentereftalato (PET) granulių gamybos įmonė „NEO GROUP“.
Darnaus vystymosi centro direktorius Liutauras Stoškus teigia, kad didžiausios oro teršėjos yra energetikos įmonės, o antroje vietoje – chemijos pramonės dalyviai.
Kita vertus, buvęs AAA vadovas sako pastebintis tendenciją, kad nors bendri Lietuvoje teršalų kiekiai mažėja, didžiųjų įmonių – didėja.
„Iš principo mes turime teršalų mažėjimo tendenciją, bet jeigu pažiūrėtume nuo kokių 2009 metų, pagrindinių 10 teršėjų išmetimai iš principo didėja. Teršalų mažėjimas vykdomas kitų mažesnių įmonių ir teršėjų sąskaita, kurie nėra didžiausi“, – sako aplinkosaugininkas.
Teršalai nosies nepasiekia
Pasak specialisto, nė vieno iš teršalų nereikėtų išskirti kaip daugiau ar mažiau svarbaus. Jo teigimu, visų jų išmetimą Lietuva yra įsipareigojusi palaipsniui sumažinti iki šių metų, 2030-ųjų ir 2050-ųjų.
„Amoniakas yra specifinis žemės ūkio produktas. Jei kalbame apie sieros oksidus, jų nerasime niekur kitur kaip tik naftos pramonėje, kuris ir nulemia jų išmetimo kiekius. Jeigu kalbėsime apie azoto oksidus, skaičiai nėra dideli, nes juos daugiausia nulemia transporto priemonės. Transportas yra atsakingas už daugiau nei 50 proc. visų azoto oksidų išmetimų.
Lakūs organiniai junginiai lentelėje yra mažiau svarbūs, nes yra kiti jo teršėjai. Tai sritys, kuriose naudojami tirpikliai – dažų, lakų, buitinės chemijos gamyba. Nors ir pagamina nedidelius kiekius, čia nepakliūva, bet realiai pagal tirpiklius jie sumuojasi ir sudaro pakankamai svarbų skaičių bendrame lakiųjų organinių junginių išmetime“, – teigė jis.
„Kietosios dalelės taip pat pramonei nėra labai esminga. Manoma, kad daugiausia KD į aplinką išmetama šildant namų ūkius, apie 40–50 proc. Dar 20 proc. prideda transportas“, – pridėjo specialistas.
Anot L.Stoškaus, teršalai iki žmonių nosių nenusileidžia, mat emisijos iš aukštai iškeltų kaminų yra išsklaidomos.
„Pramonės kaminai yra iškeliami labai aukštai ir teršalai yra paskleidžiami labai didelėje teritorijoje. Štai pasakyti, kad kokiame nors mieste padidėjo sieros oksidų koncentracija ar kokio nors anglies monoksido dėl pramonės veiklos, būtų labai sunku, nes teršalai išsisklaido ir tai, ką mes kvėpuojame, neviršija sveikatos normų“, – sakė specialistas.
Aplinkosaugininko teigimu, didesnį rūpestį žmonėms gali kelti transporto emisijos ir namų kūrenimas. Būtent tai ir matuoja oro kokybės stotelės.
„Gyvūnams daugiausia įtakos turi į vandenį išleidžiami teršalai, kur yra sutelkta tarša. Anksčiau, kai turėjome didesnius sieros oksidų išmetimus, siera tikrai nulemdavo miškų būklę – turėdavome rūgščius lietus. Tada lietus, krisdamas ant spygliuočių medžių, juos nudegindavo. Bet dabar šalys ėmėsi griežtų sieros oksidų reguliavimo būdų ir dėl to rūgščių lietų beveik nebeturime“, – teigia L.Stoškus.
Žemėlapyje galite matyti didžiausius oro teršėjus Lietuvoje pagal metus – nuo 2016 m. iki 2018 m.
