Kas laukia to, kuris suabejoja mūsų teisumu? Keli argumentai į nosį ir dar patarimas į pilvą kitą kartą būti atsargesniam.
Kai mes paklausiame: „kaip aš atrodau?”, ką reikia atsakyti? Prisiekti, kad nuostabiai. Dievagotis, jog irgi svajoji nešioti tokį patį apdriskusį treningą, purviną kepuraitę su snapeliu, per ilgus gyvenimo metus spalvos netekusius džinsus ar bet kurį kitą rūbą. Ką bebūtume apsivilkę, jei klausiame kito nuomonės, laukiame patikinimo, jog tai paskutinis mados klyksmas. Priešingu atveju gali nutikti taip, kad kurį laiką pats negalėsi nieko apsirengti be kitų pagalbos.
Jeigu ausyse girdi klausimą: „kaip mes tau patinkame?”, ant liežuvio jau turėk atsakymą. Patvirtink, kad malonesnių už mus žmonių nesi sutikęs. Jog bendravimas su mumis – tai likimo dovana. Ir paskubėk, kol dar gali kalbėti nešvepluodamas.
Lygiai taip elkis ir paklaustas: „ar tu mus gerbi?” Lenkis žemai ir daryk reveransus. Kalbėk įtikinamai ir argumentuotai. Sakyk, kad nieko dar nesi taip stipriai gerbęs. O jei suraukę antakius lėtai perklaustume: „ar tikrai?”, uoliai linksėk galva ir lyg aidas atkartok: „tikrai tikrai“.
„Ar gražu Lietuvoje?“ Atsakyk, kad beprotiškai. Merginos tobulos, o žalesnių pievų Žemėje nebūna. „Kokia tauta pasaulyje nuostabiausia?“ Mūsų, kitaip tau galas. „Kodėl mes nusipelnėme gyventi geriau?“ Tiesiog taip yra. Nedrįsk mums aiškinti, kad pagaminame mažiau negu uždirbame, kad užuot šventę ir ilsėjęsi, turėtume kurpti verslo planus. Jėgos mes turime užtektinai…
Net jei ir neklaustume nieko, girk mus išsijuosęs ir tikink, kad jokių sunkumų Lietuvoj nematai. Prognozuok, jog jau kitąmet mūsuose bus rojus.
Nes jau žinai, kaip mes reaguojame, kai išgirstame tiesą. Gniaužiame kumščius, griebiame beisbolo lazdas ar tuščius butelius ir naudojame pagal paskirtį.
Todėl meluok mums, Kubiliau, nes kitaip dar kartą ateisim prie Seimo!
