– Tėveli, aš neisiu.
– Kaip tai neisi? Prieš praėjusius rinkimus metėt su seserimi burtus. Tada ji pralaimėjo. Dabar tavo eilė. Kelkis!
– Aš negaliu.
– Kas čia dabar?! Vyras tu ar ne vyras? Pilietis ar ne pilietis? Einam greičiau!
– Aš bijau.
– Nu čia dabar! Ko bijai?
– Eilių. Girdėjau per radiją, kad labai daug žmonių veržiasi į rinkimų apylinkes. Stumdysis ten visi, lips vienas per kitą…O jei pagaliau prasibrausiu iki balsavimo kabinos, kiti visaip ją judins ir trankys, kad greičiau išeičiau. Bet aš juk dar neapsisprendęs, reiks pagalvot…
– Dėl to greičiau ir kelkis. Dar rytas, gal spėsim nueiti prieš tas minias žmonių…Be to, gal jie visi per išankstinį balsavimą jau buvo atėję ir dabar ten ramu ramu?
– O aš vis tiek bijau. Aš nežinau už ką…
– Taip, suprantu, sūnau. Didelė atsakomybė…Tu gi pilietis! Bet šįkart tiek patarėjų buvo: ir prezidentas, ir politologai, ir ekonomistai, ir visokie institutai, ir vyskupai, ir gėjai…Vis tiek turi kažkokius favoritus?
– Na, gal ir turiu… Bet jeigu jie tik apsimeta tuo, kuo nėra? Jeigu vienaip parašė programoj, o kitaip elgsis? O jeigu aš už juos balsuosiu, jie gaus nemažai vietų ir nesutiks eiti į gerą koaliciją, nes neva pagal jų laimėtus balsus koalicijoje siūloma per mažai postų? Ir tada nueis į blogą koaliciją? Arba liks visai be valdžios?
– Mhm, sūnau, gerai sakai…Motin, man atrodo, į rinkimus neinam – per didelė atsakomybė… Ką, motin, ką ten šauki? Aaa, taip…Ne, sūnau, vis dėlto eisim. Gi dar tas redefendum…ferendendum…
– Referendumas?
– Taip! Čia tai jau turim pasisakyt. Mes gi piliečiai!
– O kaip jame pasisakyt?
– Sąžiningai ir atsakingai! Ką, nežiūri televizoriaus? TAIP arba NE!
– O kaip žinot, kuris atsakymas teisingas? Nepritarti – kvaila, o pritarti – nesąžininga. Ir šiaip rezultatai beprasmiai turbūt bus… Teks nebent plėšyt biuletenį…
– Na jau ne! Mano šeimoj niekas popieriaus negadins! Sūnau, gali miegot toliau. Motin! Nebesipuošk, balsuot neisim! Per didelė atsakomybė…Traukiam lagaminus, krausimės daiktus ir emigruosim!