Vos išgirdę pirmuosius akordus, išjunkite televizijas ar radijo žinias. Nė nebandykite užmesti akies į kultūros naujienas. Venkite ir sporto rubrikos. Įsisąmoninkite, kad krizė jūsų gali tykoti bet kuriame, net pačiame nekalčiausiame reportaže ar gražiausios vedėjos lūpose. Kas liko iš Kalėdų, jau girdėjome.
Žodžiu, nežiūrėkite ir neklausykite to kanalo tol, kol nepasibaigs orų prognozė. Tuomet atsargiai, lyg pro durų plyšį, įvertinkite situaciją. Labai tikėtina, kad į jūsų ramybę kėsinsis diskusijų laida. Tačiau tai būtų pernelyg akivaizdu. Krizė jau įsigudrino gąsdinti ir per pramogines programas, ką jau kalbėti apie publicistiką. Rekomenduojama rinktis užsienio produkciją. Beje, kuo senesnę, nes pastaruoju metu ir užsienyje krizė.
Krizė jau įsigudrino gąsdinti ir per pramogines programas, ką jau kalbėti apie publicistiką. Rekomenduojama rinktis užsienio produkciją.
Panašūs patarimai galioja ir turint reikalų su spauda bei internetu, tačiau čia galima šiek tiek atsipalaiduoti – naujienų daugiau ir jos ne taip atkakliai reikalauja jūsų dėmesio. Vis dėlto aktualijų ir ekonomikos rubrikas patartina sąmoningai pražiopsoti.
Su pažįstamais nuobodžiavimo akimirkomis vėl pradėkite kalbėti apie orą. Apie krizę nė neužsiminkite. Tegul nevidonė supranta, jog jai ne vieta banaliame pašnekesyje, gimusiame iš bandymų įgarsinti nemalonią tylą.
Negalvokite apie pinigus. Jei negalite nuo to susilaikyti, bent bandykite prisiminti ne tai, kiek išleisdavote parduotuvėje prieš dvejus metus, bet tai, kiek galėdavote sau leisti prieš dešimtmetį.
Parašykite Zvonkei piktą laišką nuo Mios, ir atvirkščiai. Galbūt sukiršintos jos dar kartą susimuš. Tada jūs vėl galėsite gilintis į tai, kuri labiau kalta ir skaičiuoti, kam nulūžo daugiau nagų. Tikėtina, kad netekusi dėmesio krizė susigės ir bent šiek susitrauks.
Patarimų, kaip kovoti su kriziniu jauduliu, galite prisigalvoti ir patys. Tiesiog galvokite apie patarimus, o ne apie krizę.
