Nuolankiai prašau atsakymo: negi nenorėtumėte garantuoto darbo penkeriems metams į priekį? Su galimybe pratęsti kontraktą dar penkmečiui. Kol kas visoje Europos istorijoje iš šito darbo buvo išmestas vos vienas žmogus. Alga – apie dešimt kartų didesnė už vidutinę. Tiesa, ją gali šiek tiek apkarpyti krizė, tačiau laikinai. Be to, pinigus tikrai gausite – niekas nenumuilins. Milžiniška tikimybė, kad laiku. Be abejonės – su visais mokesčiais ir ne vokelyje. Galų gale, vos per penkerius metus užsitarnausite tokią pensiją, jog turėti santaupų nebus pirmo būtinumo tikslas.
Darbo vieta – Vilniaus senamiesčio širdis. Gyvenamas plotas – prestižiniame sostinės rajone. Nemokamai atiduodamas namas stūkso išpuoselėtos gamtos ir apsauginių apsupty. Kur tik prireikia – kelionės tarnybiniu limuzinu. Lėktuvais pusę pasaulio galima apskraidyti, jei rimtai užsiimi.
O jau garbės garbės…Į svečią šalį nuvažiuoji – visi sveikina, šypsosi, dovanas dovanoja ir „Metų žmogumi“ skiria. Lietuvoj visi klauso. Blogiausiu atveju bent apsimeta, kad klauso. Jei labai užsimanai, gali paleisti kokį kalinį iš kalėjimo ar Vyriausybę iš Gedimino prospekto. Tu – vyriausiasis kariuomenės vadas, todėl padorus paradas negali apsieiti be tavęs. Esi pagrindinis medalių kabintojas ir kalbų sakytojas visoje šalyje. Jei įsigeidi į televiziją – objektyvai jau nublizginti ir atsukti į tave. Netgi Arkikatedroje tavo šeimai rezervuotos vietos. Pirmosiose eilėse, žinoma.
Aišku, yra minusų, kaip ir kiekviename darbe. Tačiau raskit man veiklą su tiek pliusų! Ypač dabartinėmis sąlygomis.
Ir įsivaizduokit – niekas mat nenori tokio darbo! Kai kam net atvirai siūlo, o tas ar ta sako: „ne, gal dėkui, man reikia gerai pagalvoti”. Hm. Gal ne darbo sąlygos čia kaltos?