Štai nusipirko teisybės reikalautojai 100 kilogramų svogūnų ir atsivežė karučiu prie Seimo. Tačiau šiojo pirmininkui pavyko įsiūlyti vos trejetą vitaminų pritvinkusių daržovių. Kita vertus, patyręs revoliucijų meistras Bačkevičius turėjo būti tai numatęs: parlamento vadovas sveikas kaip reta – nesibodi viešai mediciniškai pasitikrinti ir rezultatus visuomenei skelbti. Be to, turbūt nei šis, nei tas vienam iš trijų valstybės pareigūnų atsiduoti, taip sakant, svogūnais. Jį valgys kai kurie pirmininko žmonės, kaip ginklą: vieniems gal reikia alkoholio kvapą numušti, kitiems – žurnalistus nuo savęs atmušti.
Neveltui po protestų Bačkevičius džiaugėsi, jog pavyko pigiai prasisukti. Reklama praktiškai už dyką. Karutis senas, iš tėvuko pasiskolintas, o svogūnų prarasti vos trys. Galima dar kelis šimtus kartų ateiti paprotestuoti, bet net ir po to užteks užkandai prie tradicinio alaus su Plepeckiu.
Istorija moko, jog bokalas rankoje – efektyviausias revoliucijų planavimo instrumentas. Todėl Bačkevičius su Plepeckiu sutarė kartas nuo karto susėsti ir svogūnus grauždami bei alų gurkšnodami pastrateguoti, kaip čia pigiau valdžią paėmus.
Su naujomis idėjomis, kaip žinia, problematiška, bet šiokių tokių minčių vyrai turi. Ganėtinai nebrangu būtų organizuoti bado akcijas, tačiau pagrindiniai akcininkai kol kas neranda savanorių. Galvojama ir apie negėrimo protestą – turbūt dar efektyvesnis taupymo būdas. Tačiau kokiu būdu tada kurti naujas revoliucijas?
Belieka lyg ir vienintelis kelias – protestuoti kaip protestavus ir priemones gamintis patiems. Kaip prieš porą šimtų metų, dalgius išsitiesinti, gal šakes iš kur nors pasiskolinti. Motulė Gamta nemokamai parūpins akmenų… Argi kam svarbu, kiek viso šio gėrio panaudojimas kainuos valstybei?
