Tie šykštuoliai svetimų rentų skaičiuotojai žurnalistai – kad juos kur kiaulės! – tai dar nieko. Aš pripratęs prie kriuksėjimo. Bet kai Seime kas nors prikimba, ima kumščiai niežtėt. O jei partijoj ar frakcijoj, bekone nelaimingas! Ką nors paskerst norisi.
Neva išmano pas mus partijoj kas nors tas užsienio aferas? Susišnekėt gi nesugeba! Jei prieš kiekvieną anglišką žodį pasakai „ze”, tai nejaugi sakinys išeina? Patys nepartinį Valstiekūną kvietė, kai reikėjo kažką į ministeriją siųst!
O jei aš ką ne pagal standartus padarau, tai jau skandalas, tragedija! Sukelia tokį vėją lyg pašarai būtų pabrangę! Vieną kartą kaip užėdė mane – net turėjau iš Žemyno reikalų komiteto pirmininkų atsistatydint.
Dabar ir vėl. Taip, pasirašiau aš tą kolegų kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, na ir ką? O gal tikrai NATO tų pajėgų dislokavimas Lietuvoje pažeistų Konstituciją? Ką jūs ten nusimanot?
Ir iš viso, nei priežasčių žino kas, nei ką. Nuo vaikystės kovoju už šitą teisę! Aš esu Peckeliūnas, tai ir peckelioju! Ko prikibot? Visą gyvenimą noriu peckeliot. Ir dabar noriu! Kaip jūs man uždrausit?
Priėjo kolegos, va, sako, turim tokį dokumentą. Taip gražiai ištiesė, net širdis apsalo. Lapas baltas, vardai ir pavardės lygiai surašyti. Gro-žis! Tik imk ir peckeliok. Argi galėjau aš susiturėt? Sakau, nuo vaikystės tas noras…Ir visi vis draudė: šeimoj, mokykloj, akademijoj…Kai meras buvau, tai prisipeckeliojau, bet ir ten vis atsirasdavo drausmintojų. Ekspertai mat! Tvarte nebuvę…
Dabar vėl frakcijoj užpuolė. Kam tu pasirašei, ką sau galvojai?! Ką man reikėjo, tą ir galvojau.
Tegul sau tiki, kad perkalbėjo mane. Vis tiek būčiau taip pat pasielgęs. Manot, aš tą prašymą atsiimti savo parašą supeckeliojau, nes frakcija spaudė? Vat ir ne! O todėl, kad tas parašas negražiai išėjo. Moku kur kas gražiau papeckeliot!
