– Sveikas, Fabijonai! Norėjau paklau…
– Zenonai, kad tave kur! Kiek aš tau galiu tą patį kartoti?
– Kad aš dar nieko nepaklausiau…
– Ne apie tai aš! O ko nepaklausei?
– O ko tu nepasakei?
– Velnias, Zenonai! Nesusišnekėsim…Kiek tu gali mano vardą painiot? Mane nervina, kai Fabijonu vadini. Koks aš tau Fabijonas? Aš Florijonas! Pažiūrėk į kalendorių. Šiandien mano vardadienis!
– Aš…
– Įsivaizduok, kad aš tave ne Zenonu vadinčiau, o kokiu nors Zacharijum! Metai iš metų! Patiktų tau?
– Bet aš ir esu Zacharijus…
Kuriam laikui laiptinėje įsivyrauja taika ir gilus krikščioniškas konservatoriškas kits kito supratimas. Pro pradarytą langelį dvelkteli permainų vėjas, tačiau kaimynai jo beveik nepajunta. Laiptinėje šilčiau nei butuose, kurių taupūs namo gyventojai sutarė kol kas nešildyti pabrangusiu šildymu. Yra svarbesnių temų:
– Tai va, Fabi..Flabi…Flori…jonai, norėjau paklaust. Radijo nesiklausei dabar?
– Neee…Mes radijo taško kai atsisakėm, tai tik televizorių žiūrim. Sakė ką nors?
– Sakė…Tu anūkų turi?
– Turiu. Tris. Pavydi, che che?
– Dar ko! Man savo dviejų užtenka! Bet va, nelaimė. Baisu, kad iš jų žada pinigus atimt...Galvoju, ką čia daryt.
– Kaip tai atimt? Kokius pinigus?
– Vaiko pinigus!
– Nežinau nežinau…Mūsų laikais tokių bėdų nebūdavo. Neturėdavo vaikai jokių pinigų, tai ir problemų nekildavo. O dabar, kai visi išmandrėję…
– Bet tai vis tiek negerai, kad atims!
– Tai ir kvailiui aišku – geriau, kai duoda!
– Kažin, kaip ten juos atiminės? Užpuls pakeliui iš mokyklos ar kaip?
– Ėėė, taip dar nieko baisaus! Gal iš klasės draugo kokio atims ar iš mažesnių, o ne iš mūsų anūkų.
– Bet negražu kažkaip. Iš vaikų pinigus atiminėt…
– Negražu. Bet toks gyvenimas. Jeigu atima, tai geriau ne iš tavęs, o iš draugo! Baisiau bus, jei kažkaip organizuotai vogs…
– Aaa, teisingai! Prisiminiau! Sakė ims pagal tai, kiek tėvai uždirba.
– O, tai čia kaip Tadas Blinda.
– Ir vis tiek negražu, kad iš vaikų…
Galiausiai kaimynai nusprendžia. Reikia važiuoti vaikaičių gelbėt. Laikykitės, vaikaičiai!
