Lietuvoje geriausiai pasirodė „darbiečiai“, atskirose apygardose – konservatoriai
Spalio 14 d. didžiausios paramos sulaukė Darbo partijos (DP) kandidatų sąrašas – 19,82 proc. rinkėjų balsų jai garantavo 17 mandatų. Antra likusi Socialdemokratų partija (18,37 proc.) užsitikrino 15 vietų. Dabartiniams valdantiesiems Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionių demokratų (15,08 proc.) tenka 13, Liberalų sąjūdžiui (8,57 proc.) – septyni mandatai.
Ainė Ramonaitė: „Mažėjant vyresniosios kartos, kuriems balsavimas yra pareiga, atstovų, rinkėjų aktyvumas ateityje gali dar labiau mažėti.“
Bent septynis atstovus naujajame Seime turės partija „Drąsos kelias“ (7,99 proc.), šešis – partija „Tvarka ir teisingumas“ (7,31 proc.), penkis – Lietuvos lenkų rinkimų akcija (5,83 proc).
Trijose apygardose nebereikės antrojo turo, mat jose parlamentarai jau išrinkti: Vilkaviškyje laimėjo socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius, Kėdainiuose – Seimo vicepirmininkė „darbietė“ Virginija Baltraitienė, Vilniaus-Šalčininkų apygardoje – LLRA atstovas parlamentaras Leonardas Talmontas. Vienoje apygardoje – Zarasų-Visagino, kur į antrąjį turą pateko „tvarkietis“ ir „darbietis“, rinkimai nevyks dėl nustatytų pažeidimų.
Prieš antrąjį turą dabartinių valdančiųjų lyderiai tryško optimizmu. Premjeras Andrius Kubilius pareiškė, kad jo vadovaujami konservatoriai gali laimėti rinkimus ir iškovoti galimybę formuoti Vyriausybę. Panašiai nusiteikęs ir Liberalų sąjūdžio pirmininkas, susisiekimo ministras Eligijus Masiulis – esą antrajame ture gali sėkmingai pasirodyti dešinieji.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentės Ainės Ramonaitės žodžiais, šis optimizmas nėra nepamatuotas, ypač jei pasitvirtins prognozė, kad antrajame ture rinkėjai balsuos gerokai pasyviau. Pasak jos, nuspėti, kam tai gali būti naudingiau, galima pasižiūrėjus į pirmojo turo baigtį – ji esą gali atsikartoti: „Kuo mažesnis aktyvumas, tuo didesnė tikimybė, kad rezultatai liks tokie patys. Jei ateis daugiau žmonių, balsai gali persiskirstyti. Tai mažesnis aktyvumas atrodo naudingiausias Tėvynės sąjungai, kuri išsiskiria pirmaujančių kandidatų skaičiumi, antri yra socdemai.“
Taip pat varžysis 9 „Drąsos kelio“, 7 „tvarkiečių“, po 6 liberalų ir Lenkų rinkimų akcijos atstovus, keturi savarankiškai išsikėlę kandidatai. Nors Liberalų ir centro sąjunga bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga nesurinko pakankamai balsų, kad patektų į Seimą, tokią galimybę turi po 2 jų atstovus.
Rinkimų rezultatus sufleruoja net „Facebook“
Antrajame ture iš anksto žmonės balsavo kiek pasyviau nei prieš porą savaičių. Patirtis rodo, kad rinkėjai lemiamą žodį dėl savo apygardų kandidatų taria mažiau aktyviai. Anksčiau papildomas balsavimas gerokai pakoreguodavo rezultatus ir pergalę švęsdavo nebūtinai tas, kuris iš pradžių buvo sulaukęs daugiausiai simpatijų. „Toks įspūdis, kad balsuoja tie, kurių remiami kandidatai toliau kovoja. Antrasis turas tuomet lyg ir praranda prasmę“, – sakė politologė.
Ji pripažino, kad antrasis turas kartais gali padėti apsisaugoti nuo staiga išpopuliarėjusių išsišokėlių ir atverti kelią į Seimą didesnės kompetencijos, labiau patyrusiems ir to vertesniems asmenims, tačiau šis balsavimas retai pakeičia kandidatų rikiuotę.
Trijose apygardose nebereikės antrojo turo, mat jose parlamentarai jau išrinkti. Vienoje apygardoje – Zarasų-Visagino – rinkimai nevyks dėl nustatytų pažeidimų.
Svarstydama, kodėl pirmajame ture žmonės balsavo aktyviau nei paprastai – Lietuvoje prie balsadėžių retai ateina bent pusė rinkėjų, A.Ramonaitė nurodė interneto ir pilietiškai nusiteikusių aktyvistų įtaką: „Atsirado interneto portalų, pilnų agitacijos arba antiagitacijos. Tokio sujudimo nepamenu.“
Paklausta, ar pirmojo turo rezultatai, palankūs kai kurioms populistinėmis vadinamoms partijoms, netaps šoko terapija ir neprivers kitų partijų rėmėjų balsuoti, politologė teigė pajutusi tokią nuotaiką. „Truputį keista, kad žmonės nustebo, – apklausos panašius rezultatus ir rodė (…), – 15min.lt sakė A.Ramonaitė. – Juoba kad žmonės gali geriau suprasti, ką kiti galvoja. Anksčiau nežinojai, ką draugai galvoja apie politiką, o dabar „Facebook“ visi daug atviriau skelbiasi, galima nujausti, kokie bus rezultatai. O jei rezultatai priešingi, apima šokas.“
Jau kitą dieną po pirmojo turo socialiniame tinkle „Facebook“ atsirado grupė „Neleisk babytei balsuoti“. Greta rašytojos Žemaitės nuotraukos paaiškinta, kad tai yra socialinis studentų judėjimas, siekiantis „neleisti senoms močiutėms ir diedukams balsuoti antrajame rinkimų ture“. Grupės autoriai senyvus rinkėjus paragino: „Sėdėkit namie ir kepkit anūkams blynus.“
Docentė taip pat atkreipė dėmesį, kad rinkėjai antrajame ture gali tiesiog neturėti, už ką balsuoti – jei, pavyzdžiui, varžosi du populistinių partijų atstovai ir reikia rinktis tarp prasto ir dar prastesnio arba du dešiniosios arba du kairiosios pakraipos kandidatai, o žmogui artimesnė priešinga ideologija.
Aktyvesni – sovietinius rinkimus pergyvenę žmonės?
Nepaisant jaunų aktyvistų, kviečiančių į rinkimus, A.Ramonaitė įžvelgia paradoksą: sovietmečiu, kai nebalsavus grėsdavo problemos, gyvenę žmonės iš įpročio ir toliau balsuoja, tuo tarpu būtent jaunimas neturi tokio pareigos jausmo. Mokslininkai yra nustatę, kad net Vakaruose pagrindinis motyvas dalyvauti rinkimuose yra pilietinė pareiga, o ne racionalus apsisprendimas dalyvauti lemiant savo ir šalies ateitį. „Pavienis balsas retai turi lemiamą įtaką. Paprastai žmonės neišskaičiuoja, jog balsuoti vienaip ar kitaip bus naudinga. Tiesiog yra įdiegtas pareigos jausmas, o jaunoji karta šio jausmo neišsiugdė.“
Ainė Ramonaitė: „Toks įspūdis, kad balsuoja tie, kurių remiami kandidatai toliau kovoja. Antrasis turas tuomet lyg ir praranda prasmę.“
Politologė išskyrė dvi nebalsavimo priežastis: viena būdingesnė vyresniesiems, kurie yra nusivylę ir taip išreiškia savo poziciją, kita būdingesnė jaunimui, kuris nejaučia pareigos dalyvauti rinkimuose ir neturi pakankamai entuziazmo gilintis, domėtis politika. Šiems parodžius lengvą būdą balsuoti ir paaiškinus šio proceso esmę, aktyvumą esą būtų galima padidinti.
Rinkėjai taip pat nejaučia ryšių skirtumų tarp partijų. Nors, pasak A.Ramonaitės, senosios partijos pramoko, ką reikia galvoti konservatoriui ar socialdemokratui ir stipriau laikosi savo ideologijų, žmonės nebeįžvelgia tokios priepriešos, kokia tvyrojo tarp „landsbergininkų“ ir „brazauskininkų“. Anuomet žmonės esą jautė, ko reikėtų tikėtis, laimėjus vieniems ar kitiems, buvo daugiau įtampos, o dabar, kad ir kas laimi, didelių pokyčių nesitikima.
Prieš šešetą metų A.Ramonaitė kartu su socialinių ir politikos mokslų ekspertėmis Rūta Žiliukaite, Laima Nevinskaite, Vida Beresnevičiūte ir Inga Vinogradnaite atliko studiją „Neatrasta galia: Lietuvos pilietinės visuomenės žemėlapis“. Joje konstatuota, kad pagrindinė visuomenės pilietinio ir politinio pasyvumo priežastis – ne abejingumas pilietiniams reikalams, bet netikėjimas savo galiomis, pagarbaus elgesio su žmogumi ir dalyvavimo viešojoje veikloje tradicijų stoka. Lietuvoje nesą politinio ir viešojo veikimo tradicijos, praktikos, kaip būti savo valstybės šeimininku.
„Balsuoti dažniausiai eina žmonės, kurie tapatinasi su kažkokia partija, – pristatant tyrimą sakė A.Ramonaitė. – Dabar vis dažniau žmonės nesijaučia kurios nors partijos šalininkais ir jiems nelabai svarbu, kas yra valdžioje. Anksčiau skirtumai tarp kairės ir dešinės buvo labai aiškūs ir buvo sveika įtampa – tada žmonės jaučia mobilizaciją eiti balsuoti.“
Mažėjančiam aktyvumui įtakos turi nukritęs patriotizmo ir pilietinės pareigos suvokimo lygis. „Su kiekvienais rinkimais mažėjant vyresniosios kartos, kuriems balsavimas yra pareiga, atstovų, rinkėjų aktyvumas ateityje gali dar labiau mažėti“, – pabrėžė ji.
