Pastaruoju metu Lietuva nuolat maitinama žiniomis apie galimą puolimą iš Rusijos pusės. Dėl būsimo užpuolimo jau neva nekyla jokių abejonių – tai tėra laiko, gal vos valandų klausimas. Prie baimės skleidimo prisideda ir labai neapdairiai iš Vokietijos geltonosios spaudos išversti ir perspausdinti iš jų kariuomenės pavogti pratybų scenarijai. Kai kurie lietuviški informacijos šaltiniai net pamiršo paminėti, kad tai – tik pratybų scenarijus.
Kasdien keliama baimė jau duoda savų rezultatų. Sveikatos specialistų teigimu, daugėja žmonių, besikreipiančių dėl panikos priepuolių, sutrikusio miego ir kitų psichikos sveikatos sutrikimų.
Kasdien keliama baimė jau duoda savų rezultatų.
Tad kam šis panikos skleidimas naudingas ir reikalingas? Jis naudingas nebent mūsų priešams. Jie turėtų trinti rankas, matydami, kad mūsų tautiečiai užsienyje perka nekilnojamąjį turtą, kad žmonės nebeplanuoja kurti šeimų ir gimdyti vaikų, o verslai nebeplanuoja investicijų. Tokia veiksmų seka gali reikšti tik viena – panikos apimti, mes patys save pražudysime. Nereikės ir priešų.
Tad ką gi reikėtų daryti?
Pradėkime nuo to, kad būtina kuo suprantamiau informuoti visuomenę, kas pasikeitė po Vilniuje vykusio NATO viršūnių susitikimo. Pagal ankstesnę gynybos strategiją, užpuolus Lenkiją, buvo planuojama priešą iš rytų įsileisti beveik iki pusės Lenkijos, o tik tada mobilizavusis atkovoti teritorijas. Po NATO susitikimo Vilniuje jos narių teritorija būtų ginama nuo pirmo okupuoto centimetro.
Matome, kaip rimtai į šį pokytį reaguoja mūsų kaimynė Lenkija, investuojanti į savo kariuomenę milžiniškus išteklius. Tą supranta ir Vokietija, jau parengusi aiškų grafiką ir veiksmus dėl savo kariuomenės brigados atsiradimo Lietuvoje.
Vokietijos brigados atvykimas Lietuvai kainuos apie 350 - 400 mln. eurų, tačiau kariai, atvykę į Lietuvą su sutuoktiniais ir vaikais, mūsų žemę gins kaip savo. Pasirengimas priimti Vokietijos brigadą yra pirmasis darbas, kurį Lietuva privalo padaryti, užuot sėjusi paniką. Tai ir mūsų valstybės saugumo ir garbės klausimas.
Pasirengimas priimti Vokietijos brigadą yra pirmasis darbas, kurį Lietuva privalo padaryti, užuot sėjusi paniką.
Svarbu ir tai, kad tos naujos NATO gynybos koncepcijos rėmuose Lietuvoje, esant būtinybei, turėtų atsirasti rotacinės oro gynybos pajėgos, kurių šiandien net ir norėdami vargu ar pajėgtume įsigyti. Jos taptų tokiu pat įrankiu, kaip šiuo metu veikianti NATO oro policijos misija.
Į NATO įstojus Suomijai, Lietuvai atsiveria ir kitos saugaus tiekimo ir atsitraukimo kelio galimybės, nes Baltijos jūra beveik taps NATO vidiniu ežeru. Tai leis sumažinti nerimą ir įtampas dėl iki šiol itin pažeidžiamu laikyto Suvalkų koridoriaus.
Kitas darbas, kurį reikia nuveikti – tai deramai parengti savo kariuomenę. Kalbame apie savo diviziją. Šiame kontekste svarbu aiškiai suprasti, ką, kodėl ir už kiek Lietuva planuoja įvykdyti. Net ir sudėtingiausias temas visuomenei galima paaiškinti paprastai ir suprantamai, nes visuomenei teks dengti susijusias išlaidas.
Kyla klausimas: iš kokių lėšų? Ar keliant mokesčius, koreguojant biudžetą, leidžiant gynybos obligacijas, ar ieškant alternatyvių finansavimo šaltinių?
Ne mažiau svarbu diskutuoti, kam būtų skiriamos lėšos: sunkiajai divizijai ar tankams įsigyti. Suprantamas visuomenės noras žinoti, kada tie tankai, jei jie reikalingi, galėtų būti pagaminti ir pasiekti Lietuvą. Jei tai truks taip pat ilgai, kaip užtruko šarvuotųjų pėstininkų kovos mašinų gamyba ir pristatymas ar sraigtasparnių gamyba, gal galima imtis kitų, spartesnių veiksmų, kurie reikšmingai padidintų mūsų kariuomenės pajėgumus?
Reikėtų kuo greičiau tinkamai apginkluoti jau esamą kariuomenę, savanorių pajėgas bei šaulius.
Būtent apie tai jau dabar kalba buvę kariuomenės vadai. Pasak jų, reikėtų kuo greičiau tinkamai apginkluoti jau esamą kariuomenę, savanorių pajėgas bei šaulius.
Beje, pastaruoju metu daug kalbama apie visuotinį šaukimą, tačiau nutylima, kad tokiai priemonei nepasirengta. Net jei atsirastų politinė valia tokią priemonę įgyvendinti, tai užtruks ne vienerius metus, nes pirmiausiai būtina sukurti reikiamą infrastruktūrą bei parengti šauktiniams mokyti būtinus puskarininkius, nupirkti reikiamą ginkluotės kiekį.
Ar galima ką nors padaryti nedelsiant? Galima. Jau šiandien Lietuvoje yra daugiau kaip 108 tūkstančiai parengtojo kariuomenės personalo rezervo karių. Tačiau didžioji jų dalis nėra įtraukta į visuotinės gynybos planą per tam sukurtas komendantūras, šie asmenys nedalyvauja jokiose pratybose ir neatnaujina žinių.
Taigi, užuot visuomenę dirginus dėl visuotinio šaukimo, kurio dar nesame pasirengę įgyvendinti, jau nuo 2025 metų rugsėjo aukštosiose mokyklose galėtų atsirasti karinio rengimo personalas, pradedama kurti infrastruktūra. Juo labiau, kad metas tam itin palankus.
Neilgai trukus į atsargą išeis pirmoji jau nepriklausomos Lietuvos kariuomenę kūrusių ir didelę patirtį sukaupusių karininkų karta. Jie ir galėtų padėti ruoštis karinio parengimo sugrąžinimui į aukštąsias mokyklas.
Be to, galima ir būtina vykdyti ne popierines, o realias pratybas, mokančias koordinuotai veikti ne tik karinio konflikto, bet ir rimtesnės civilinės nelaimės (gaisro, potvynio ir pan.) aplinkybėmis.
Galimoms grėsmėms turi pasirengti ir sveikatos sektorius. Praėjus dvejiems metams nuo karo Ukrainoje pradžios nei gydymo įstaigos, nei jose dirbantys medikai nesulaukė tam reikalingų lėšų ir mokymų.
Aplinkos ministerija taip pat nesugeba patvirtinti reikiamų dokumentų, kad būtų galima statyti ar įrenginėti slėptuves. Seimo stalčiuose dulka įstatymų pataisos, kurios suteiktų mokesčių lengvatas ginklus įsigyjantiems šauliams ar kariams savanoriams.
Taigi, žinome, ko reikia ir kas turi būti padaryta, kad būtume labai nepatrauklūs bet kokiam priešui, kaip antai šveicarai ar suomiai. Ir tai nedidelė dalis veiklų, kurias susitelkę privalome vykdyti. Liaukimės užsiiminėję gąsdinimais, kurių pagrindinis tikslas sutelkti kai kurių politinių partijų rinkėjus. Apmaudu, kad tai daroma valstybės stabilumo sąskaita.
Politinė reklama apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos PK sąskaitos. Užs. nr LVŽS240222
