Didžiausia blogybė – partiniai sąrašai
Ilgametis kultūros darbuotojas šiaulietis Bronius Mitkevičius į „Šiaulių naujienų“ redakciją atskuba nešinas pluoštu konspektų. „Net nežinau nuo ko čia pradėti“, – šypteli jis ir ilgokai susimąsto, kodėl Šiauliai paskendę problemose, kodėl per 25-erius metus niekaip neišsirenkame gero miesto „gaspadoriaus“.
Galiausiai šiaulietis atranda siūlo galą. Didžiausia blogybė – partiniai sąrašai. Esą per rinkimus išsirenkame valdančiąją partiją, o jos pirmininkas jau riečia ūsą ir moja ranka, kad štai tu, Antanai, užimsi tokias pareigas, o tu Jonai – štai tokias.
„Bet juk čia absurdas. Tuose partiniuose sąrašuose – pilna dumblo. Baisiausia tai, kad viena partija valdančioji ateina kadencijai, tada nueina, ateina kita. Ir kiekviena rūpinasi tik savo „chebra“, o miesto žmonės... Ai, jie pakentės“, – teigia B. Mitkevičius.
Šiaulietis įsitikinęs, kad viskas galėtų apsiversti aukštyn kojomis. O ir pasimokyti esą yra iš ko.
Viešųjų tualetų ieško lyg su žiburiu
Suskumbame pasiteirauti, o koks tas geras miesto šeimininkas turėtų būti. Gal mes norime tobulybės, kokios apskritai nėra?
„Viskas daug paprasčiau. Meras turi būti sumanus, organizuotas ir nesavanaudiškas. Toks, kuris apie žmones galvotų, o ne tik apie save, – savo nuomonę dėsto šiaulietis ir kilstelėjęs pirštą į viršų priduria: – Va toks kaip Kolumbijos lietuvis Antanas Mickus – Bogotos meras.“
Pasirodo, šis eidavo kvartalais, organizuodavo su gyventojais susirinkimus, teiraudavosi, su kokiomis problemomis žmonės susiduria, pasiūlymų laukdavo... Tuo metu esamas ir buvę Šiaulių miesto merai, B. Mitkevičiaus įsitikinimu, savo kabinetuose paskendę, nosies į miestą neiškiša, todėl ir jokių problemų nemato. O problemų – nors vežimais vežk.
Kaip žinia, savotiškas miesto veidrodis yra viešieji tualetai. Su jais situacija Šiaulių mieste, švelniai tariant, prasta. Turime bene vienintelį veikiantį viešąjį tualetą skvere prie Savivaldybės. Negana to, tiek vietiniams, o ką jau bekalbėti miesto svečiams, jį rasti tikrai sudėtinga. Jokių rodyklių, jokių nuorodų...
Visai netoliese, Draugystės prospekte, yra ir dar vienas viešasis tualetas. Tiesa, šis – „užkonservuotas“. „Pastatė tą tualetą prie „Centukų“, išgėrė šampano atidarymo proga, dabar, matyt, pritrūko šampano, nebegali kito tualeto atidaryti. Jeigu kokia brigada neišvažiuotų į tobulinimosi kursus, kur išvyksta tik šlaunis, blauzdikes pagruzdinti prieš saulę, tuos pinigus mestų tualetui ir būtų žmonėms nauda. Bet ne, nėra pinigų. Pas gerą gaspadorių taip nebūtų“, – įsitikinęs B. Mitkevičius.
Pažiūrėkite ir į Telšius. Kaip susitvarkė ežero pakrantes. O kaip mūsų ežeras atrodo? – piktinasi šiaulietis.
Salduvėje – nė gyvos dvasios
Dar vienu savotišku miesto veidu galima pavadinti Prisikėlimo aikštę. Šiauliečiai įsitikinę, kad per 25-erius metus jau buvo galima šimtus aikščių sutvarkyti, tačiau Šiaulių miesto valdžia esą turi kitus prioritetus. Į stalčių vieną po kito guldo projektus, į kuriuos „sukiša“ didžiulius pinigus, o rezultato kaip nėra, taip nėra. Šiauliečiams, kurie nuvyksta į Joniškį, Rokiškį belieka tik pavydžiu žvilgsniu palydėti sutvarkytą aplinką. „Pažiūrėkite ir į Telšius. Kaip susitvarkė ežero pakrantes. O kaip mūsų ežeras atrodo?“ – piktinasi šiaulietis.
Pasak B. Mitkevičiaus, Talkšos ežero vaizdas tikrai niūrus. „Dvejus metus per langą stebėjau, kol medžiai nebuvo užaugę, visas ežeras po kojomis buvo, koks nuostabus vaizdas. Dabar tik Ginkūnai matosi. Dvejus metus ten traukė dumblą, po to sustūmė jį į kairį šoną ir paliko. Juk viską galėjo išlyginti, salelę padaryti, kur būtų galima vandens sporto varžybas stebėti. Bet niekas nieko nedaro. Tiesa, kviečia žmones į talką, šabakštynus tvarko. Bet ar taip reikia tvarkyti? Seniai jau turėjo būti sutvarkytas ežeras, prekybą įvesti, kad žmonės mylėtų tą vietą“, – teigė jis.
Liūdnai atrodo ir Žuvininkų (Salduvės) piliakalnis. Pavasarį ten lankęsis šiaulietis pasakojo, kad jį pasitiko kelius siekianti žolė. Lipant šiek tiek aptvarkytais laiptais, širdį suspaudė ant kalno keturračių paliktos provėžos. Jokio veiksmo, jokių žmonių.
Tik besileisdamas nuo piliakalnio vyriškis pastebėjo ant sulūžusių lentgalių sėdinčias ir diskutuojančias tris moteris. Priėjo, prisistatė, paklausė, ar ne keista, kad tokioje nuostabioje vietoje nė gyvos dvasios dienos metu negali sutikti. Piktos moterėlės gergždančiais balsais pareiškė: „Kas čia keisto. Juk mūsų valdžia važinėja po visokias maljorkas, o mums boboms – čia net suolo atsisėsti nėra gero.“
Linksėdamas galvą šiaulietis pažvelgė į stulpus, skirtus baltų gentims. Čia ne ką geriau – nenupjauta žolė, jokios gėlės, jokio suolelio. „Tai kur tas mūsų miesto šeimininkas?“ – traukdamas namo svarstė jis ir prisiminė, kad anksčiau ši vieta buvo itin mylima žmonių. Čia vykdavo įvairūs dainų festivaliai, gegužinės, valsų, polkų vakarai. „Buvo gyva šita vieta“, – prisiminimais dalijosi jis.
Saulės miestas šviesa nespindi
Tiesa, ne ką geriau žolė pjaunama ir teritorijose šalia miesto centro. Šiauliečio teigimu, čia ir vėl miesto valdžios problema. Esą ši konkursuose išrenka įmones, kurios bus atsakingos už miesto šienavimą, moka joms „kosminius“ pinigus, tačiau rezultato – jokio. Girdi, net kolūkio laukus anksčiau gražiau nupjaudavo, nei dabar mieste nupjauna žolę.
Buvau pastatęs aplinkos viceministrę Daivą Matonienę prie pat duobės. Tai ji prisižadėjo, persižegnojo, kad sutvarkys. Išvažiavo į Vilnių, ten, matyt, tvarko visas duobes, – juokiasi šiaulietis.
„Mes juk norime, kad už mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigus vejos būtų nupjautos taip, kaip skvere prie Savivaldybės. Va tada žydės Šiauliai ir bus galima vadintis Saulės miestu. O dabar J. Sartauskas visur šypsosi plakatuose, akiniai ant nosies šokinėja ir džiaugiasi, kad mūsų miestas gražus, kad čia Saulės miestas. Nėra žodžių“, – sako B. Mitkevičius.
Ką jau bekalbėti apie miesto kelius ir šaligatvius – pats velnias sprandą nusisuktų. Šiaulietis tikina, kad apie šias problemas ne kartą pasakojo miesto vadams – jokios pažangos. „Buvau pastatęs aplinkos viceministrę Daivą Matonienę prie pat duobės. Tai ji prisižadėjo, persižegnojo, kad sutvarkys. Išvažiavo į Vilnių, ten, matyt, tvarko visas duobes“, – juokiasi šiaulietis.
O kur dar „nenukelti“ seni kioskai, kur seni apleisti reklaminiai stendai, kur balkonų „mišrainės“... Štai Draugystės prospekto daugiabučiuose gali prisižiūrėti pačių įvairiausių spalvų balkonų. Nusprendei nusidažyti žaliai – dažai, o kaimynui pasirodė gražesnė raudona spalva. Koks gi skirtumas. O kaip bendras miesto vaizdas atrodo?
„Aš prieš keletą metų pakėliau vajų, kad reikia nudažyti visus mūsų namo balkonus viena spalva. Susimetėme pinigus. Liko tik 2 ar 3 balkonai nedažyti. Lėšų didelių tam tikrai neprireikė. Čia svarbiausia organizuoti. Tačiau nėra kam organizuoti“, – teigia B. Mitkevičius.
Apsileidimas dėl geležinkelio
Panašu, kad B. Mitkevičius apie miesto problemas galėtų kalbėti valandų valandas. Apleistas dailininko Gerardo Bagdonavičiaus namas, Dviračių muziejus, kurio pirmojo aukšto langus gaubia dulkės ir voratinkliai... „Galiu vardyti ir vardyti. Nes problemų mieste yra per daug, kad būtų galima tylėti“, – versdamas konspektus sako jis.
Netrukus pirštas sustoja ties užrašu „geležinkelis“. Šiaulietis įsitikinęs, kad šiuo klausimu valdžia labai stipriai prašovė. „Tik dėl bėgių, kurių nėra į aerodromą, nutraukė krovinių siuntą per Šiaulius. Kas kaltas? Vietoj to, kad J. Sartauskas išsiasfaltuotų per mišką iki sodybos savo gatvę, galėjo tuos kelis kilometrus bėgių nupirkti. Kiek būtų pelno, kiek darbo jėgos būtų reikėję, bet ne – neišeina, matai, negalima“, – piktinasi šiaulietis ir priduria, kad valdžia ne ką mažiau suklydo leisdama „Rail Baltica“ geležinkelio vėžei eiti per Panevėžį.
Ar Savivaldybė kažką padarė, pagalvojo, kad gal kaip nors pavyks susispausti, jog žmonėms atlyginimus pakeltų, kad gerieji specialistai čia liktų. Niekas neužsiiminėjo tuo reikalu. Nesprendžiama ta emigracijos problema, – valdžios abejingumu stebisi šiaulietis.
„Buvęs savivaldybės Administracijos direktorius Vladas Damulevičius įkišo tuos dokumentus į stalčių ir užraugė. Ai, tegul važiuoja kitais keliais. O jis toliau užsiiminėja vaistinės statybomis, sutvarkė tuos šaligatvius, kurie ir taip buvo ne patys blogiausi. Va kuo jie rūpinasi...“ – stebėjosi šiaulietis.
Ir taip besisukdama savo rate, pasak ilgamečio kultūros darbuotojo, valdžia pamiršo žmones. Tuos, kurie juos išrinko. Niekas nebesuka galvos, kokio dydžio atlyginimai mokami šiauliečiams, kaip jiems išlaikyti šeimas. Niekas negalvoja, kad patys geriausi mūsų specialistai priversti išvykti į užsienį ne todėl, kad trokšta svetimos žemės oru pakvėpuoti, o todėl, kad reikia išgyventi. „Ar kas nors bandė tuos žmones sustabdyti? Ar Savivaldybė kažką padarė, pagalvojo, kad gal kaip nors pavyks susispausti, jog žmonėms atlyginimus pakeltų, kad gerieji specialistai čia liktų. Niekas neužsiiminėjo tuo reikalu. Nesprendžiama ta emigracijos problema“, – valdžios abejingumu stebisi šiaulietis.
Už „didžius“ darbus – dideli ir pinigai
Kaip sako liaudies išmintis, šunys loja – karavanas eina. Abejinga, ar neabejinga ta Šiaulių valdžia, bet kišenėse vėjai tikrai nešvilpauja. B. Mitkevičius ir šiuo klausimu turi savo nuomonę: „Ką veikia ponas Vidmantas Japertas? Milijonus sukaupęs. Yra tokių valstybių, kur milijonieriai susideda pinigus ir pastato kažkokį monumentą. Gauk tu iš V. Japerto pinigų. Kas jis būtų buvęs, jei nebūtų patekęs į Tarybą? Niekas. O čia jau ėjo visa grupė. D. Matonienė agituoja, kad reikia kažkokio pastato ar priestato, tuoj nurodo, kad prekes reikia pirkti iš pono V. Japerto parduotuvių. Va ir balius! Jūs pagalvokite, kiek sutaupytume pinigų, jei sumažintume Seimo narių skaičių, Tarybos narių skaičių. Ar jie reikalingi visi? Niekam nereikalingi.“
Manoma, kad situaciją kiek pakeis tiesioginiai mero rinkimai. Todėl dabar belieka svarstyti, kokį tą „gaspadorių“ išsirinkti, kad šį kartą neprašautume.
