Plungės politikas ir medikas Visvaldas Nekrašas atakavo pacientę įkyriais pasiūlymais

Va­sa­rio 20-osios ry­te „Plun­gės ži­nių“ laik­raš­čio re­dak­ci­jos du­ris pra­vė­rė sim­pa­tiš­ka, ta­čiau kiek iš­si­gan­du­si tam­siap­lau­kė mer­gi­na – 22 me­tų In­ga (pa­var­dė re­dak­ci­jai taip pat ži­no­ma – aut. past.). Kar­tu su ja at­ėjo ir jos ben­dra­am­žis vai­ki­nas An­drius. Jau­ni žmo­nės sa­kė at­vy­kę tie­siai iš Plun­gės svei­ka­tos cen­tro, iš gy­dy­to­jo V.Ne­kra­šo ka­bi­ne­to. Mer­gi­na šio me­di­ko pri­si­pa­ži­no jau bi­jan­ti. Bet apie vis­ką iš pra­džių.

Pas psi­chiat­rą nu­krei­pė šei­mos gy­dy­to­ja

Vie­no­je par­duo­tu­vė­je dir­ban­ti In­ga pa­sa­ko­jo su­sir­gu­si maž­daug prieš dvi sa­vai­tes. Ka­ma­vo ir ko­su­lys, ir gal­vos skaus­mai. Krei­pė­si į sa­vo gy­dy­to­ją, ši pa­ta­rė pa­si­kon­sul­tuo­ti ir su psi­chiat­ru. Pir­mo­jo vi­zi­to me­tu vis­kas bu­vo ge­rai, pa­si­kal­bė­jo kaip gy­dy­to­jas ir pa­cien­tė. Ta­čiau ant­rą­kart – va­sa­rio 17-ąją – kaž­kas pa­si­kei­tė. Me­di­ko el­ge­sys ir klau­si­mai jau vi­siš­kai ne­be­si­de­ri­no su jo pro­fe­si­ja.

Te­le­fo­no nu­me­rį iš­ga­vo gud­ru­mu

Ant­ra­sis ap­si­lan­ky­mas psi­chiat­ro ka­bi­ne­te In­gai įsi­mi­nė tuo, kad jai su­ko­sė­jus, V. Ne­kra­šas pa­pra­šė pa­dik­tuo­ti te­le­fo­no nu­me­rį. Esą, rei­kia su mer­gi­nos gy­dy­to­ja apie jos li­gas pa­kal­bė­ti.

Ant­ra­sis ap­si­lan­ky­mas psi­chiat­ro ka­bi­ne­te In­gai įsi­mi­nė tuo, kad jai su­ko­sė­jus, V. Ne­kra­šas pa­pra­šė pa­dik­tuo­ti te­le­fo­no nu­me­rį. Esą, rei­kia su mer­gi­nos gy­dy­to­ja apie jos li­gas pa­kal­bė­ti. Nors tiks­liai ir ne­su­pra­to, kam to rei­kia, bet In­ga sa­vo te­le­fo­no nu­me­rį pa­sa­kė. Keis­tai be­si­el­gian­tis gy­dy­to­jas pra­dė­jo ro­dy­ti jai sa­vo te­le­fo­ne ži­nu­tes, ne­va gau­tas iš pa­cien­čių, koks jis esan­tis šau­nus gy­dy­to­jas (pa­šne­ko­vė įta­rė, kad tuos SMS-us jis pa­ra­šė pats sau, iš vie­no te­le­fo­no į ki­tą). Taip pat gy­dy­to­jas In­gai lie­pė už jį bal­suo­ti ar­tė­jan­čiuo­se sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bų rin­ki­muo­se...

Ži­nu­tės pa­si­py­lė va­ka­re

Tos pa­čios die­nos va­ka­re, grį­žus iš gy­dy­mo įstai­gos, plun­giš­kei pa­si­py­lė trum­po­sios SMS ži­nu­tės iš ne­pa­žįs­ta­mo te­le­fo­no nu­me­rio. „Svei­ka, kaip lai­kai­si, kas nau­jo? La­bai no­rė­čiau pa­ben­drau­ti su ta­vi­mi...“ – vie­nas pir­mų­jų pra­ne­ši­mų bu­vo bū­tent toks. Tie­sa, nei ši, nei ki­tos ži­nu­tės ne­at­ro­dė la­bai raš­tin­go žmo­gaus – ma­tyt, ty­čia pri­da­ry­ta daug klai­dų, ra­šy­ta tai di­džio­sio­mis, tai ma­žo­sio­mis rai­dė­mis. In­ga pa­si­tei­ra­vo, kas ra­šo. Ga­vo to­kį at­sa­ky­mą: „Ar ga­liu ku­rį lai­ką lik­ti ne­ži­no­mas, ne­ma­to­mas? Tu taip gra­žiai at­ro­dai, to­kia švel­ni, mie­la... Tie­siog no­rė­čiau pa­da­ry­ti tau siur­pri­zą. Pla­nuo­ju, jei tu su­tik­tum... pa­lai­ky­tum man drau­giš­ką kom­pa­ni­ją į SPA cen­trą. Na, aiš­ku, vis­kas pri­klau­so nuo ta­vęs.“ In­ga at­ra­šė trum­pai: „ne­su­do­mi­no“. Ta­čiau vė­liau at­kak­lu­sis ger­bė­jas dar la­biau įsi­aud­ri­no. Pra­dė­jo siū­ly­ti va­žiuo­ti ten, kur šil­ta, jog ga­li iš­pil­dy­ti jos sva­jo­nes ir pan. Mer­gi­na pa­pra­šė jai ne­be­ra­šy­ti, su­lau­kė at­si­pra­šy­mo, ta­čiau ki­tą die­ną – vėl tas pats.

Pzinios.lt nuotr/Plungės mediko ir politiko Visvaldo Nekrašo pasiūlymas pacientei

Pa­siū­ly­mai bu­vo vis drą­ses­ni

Va­sa­rio 18-osios va­ka­re In­ga vėl ga­vo ži­nu­čių iš to pa­ties te­le­fo­no nu­me­rio. „Svei­ka, gal šian­dien nuo­tai­ka ge­res­nė? Pa­va­žiuo­kim, su­si­pa­žin­sim.“ Ar­ba: „Pa­ra­šyk. Pa­ban­dyk pa­jaus­ti tai, ką siū­lau. Juk ne kas­dien gau­ni to­kį pa­siū­ly­mą. Pa­jausk...“. Ne­ap­si­ken­tu­si mer­gi­na pa­pra­šė pa­skam­bin­ti, bet ger­bė­jas ne­su­ti­ko. Skam­bi­no ir pa­ti – jis ne­at­si­lie­pė. Ra­šė, kad jo toks dar­bas, kad yra daug žmo­nių, kad ne­ga­li kal­bė­ti, bet to­liau ra­ši­nė­jo vi­so­kius pais­ta­lus, jog no­ri pa­ro­dy­ti ki­to­kį gy­ve­ni­mą ir kad jai bū­tų ge­ra. Į klau­si­mą, kas jis toks (In­ga sa­kė ta­da dar ne­su­pra­tu­si, su kuo ra­ši­nė­ja­si – ma­nė, vai­ki­ga­liai kvai­lio­ja – aut. past.), su­lau­kė at­sa­ky­mo: „Tu pa­gal­vok. Aš su­teik­siu tiek lai­mės, džiaugs­mo, ge­rų emo­ci­jų – tau tik­rai tai pa­tiks. Kur no­ri, ten ga­lim iš­va­žiuot, pail­sėt, pa­plau­kiot van­dens dvi­ra­čiu, pa­si­gro­žėt ap­lin­ka.“ Taip pat žė­rė kom­pli­men­tus, jog pa­tin­ka jos gra­žios akys, nuo­sta­būs il­gi plau­kai, kad no­ri kar­tu pa­bū­ti.

Įky­rų­jį ger­bė­ją at­pa­ži­no iš bal­so

Va­ka­re V. Ne­kra­šas vėl pa­skam­bi­no In­gai, vėl siū­lė ke­liau­ti kar­tu į Egip­tą. Vė­liau pa­ra­šė ir da­tą – nuo ba­lan­džio 25-os... Pas­kui ža­dė­jo į Ita­li­ją, Grai­ki­ją, Pa­ry­žių...

Va­sa­rio 19 die­ną ži­nu­tės apie gra­žaus lai­ko pra­lei­di­mą tę­sė­si. In­ga vėl pa­pra­šė pa­skam­bin­ti. Ga­liau­siai jis su­ti­ko. Ta­čiau pa­skam­bi­no iš ki­to te­le­fo­no nu­me­rio. Mer­gi­na ko­ne nu­stė­ro, iš­gir­du­si jo bal­są. Bu­vo ga­ran­tuo­ta, jog tai gy­dy­to­jas V. Ne­kra­šas! Tam, kad ga­lu­ti­nai įsi­ti­kin­tų ir jį de­mas­kuo­tų, pa­ti pa­siū­lė iš­ger­ti ka­vos. Ta­čiau jis bu­vo la­bai at­sar­gus ir pa­kvie­tė iš­kart va­žiuo­ti į ke­lio­nę. Ga­ran­ta­vo, kad ap­draus, kad pui­kiai pra­leis lai­ką, pa­da­rys lai­min­gą ir t. t. In­ga pa­reiš­kė, kad yra lai­min­ga su sa­vo vai­ki­nu ir kad jis „at­si­knis­tų“. Bet ne­iš­si­da­vė, jog su­pran­ta, su kuo kal­ba. Gy­dy­to­jas pa­reiš­kė, kad In­ga vis tiek bus jo, vis tiek ją pa­bu­čiuos... Su­pran­ta­ma, po­kal­bį gir­dė­jęs An­drius be­maž „už­vi­rė“ iš pyk­čio, ban­dė pats jam pri­sis­kam­bin­ti – ne­be­at­si­lie­pė, tad pa­ra­šė ne itin gra­žių jam ži­nu­čių... Va­ka­re V. Ne­kra­šas vėl pa­skam­bi­no In­gai, vėl siū­lė ke­liau­ti kar­tu į Egip­tą. Vė­liau pa­ra­šė ir da­tą – nuo ba­lan­džio 25-os... Pas­kui ža­dė­jo į Ita­li­ją, Grai­ki­ją, Pa­ry­žių... Ra­šė apie švel­nius bu­či­nius, ža­dė­jo ne­pa­lies­ti nė pirš­tu, jei pa­ti ne­no­rės, ir taip to­liau. Jau­nuo­liai ne­be­ži­no­jo, ką ir da­ry­ti. Nu­ta­rė ei­ti tie­siai pas jį į ka­bi­ne­tą ir iš­si­aiš­kin­ti.

Gy­dy­to­jas to ne­si­ti­kė­jo...

Anks­tų va­sa­rio 20-osios ry­tą In­ga vėl ga­vo ži­nu­tę. „Tu kve­pi sa­vo kva­pu...“ – tarp ki­tų pais­ta­lų ra­šė gy­dy­to­jas, tvir­ti­no, kad nuo­lat apie ją gal­vo­ja, ža­dė­jo, kad jos gy­ve­ni­mas bus be rū­pes­čių, su­ras jai dar­bą, džiau­gė­si, kad ji ne­rū­ko, kad gy­vens, kaip pa­no­rės ir t. t. In­ga su An­driu­mi ne­be­lau­kė – prieš de­vin­tą va­lan­dą jie­du at­si­dū­rė prie jo ka­bi­ne­to du­rų. Pir­miau­sia, kar­tu pa­skam­bi­no į abu V. Ne­kra­šo te­le­fo­nus. Gir­dė­jo, kad kaž­kas ka­bi­ne­te su­braz­dė­jo, bet gar­sas, ma­tyt, bu­vo iš­jung­tas. Ta­da An­drius pa­kvie­tė jį į ko­ri­do­rių. Kai iš­ėjo, ša­lia at­si­sto­jo In­ga.

„Tai ka­da va­žiuo­si­me į Egip­tą?“ – pa­klau­sė jau­nuo­lis, pri­dė­jęs dar ke­le­tą „rie­bes­nių“ žo­džių. Psi­chiat­rui net akys ant kak­tos iš­šo­ko. Ėmė tei­sin­tis ne­ra­šęs jo­kių ži­nu­čių, vis­ką neig­ti. In­ga siū­lė įei­ti į ka­bi­ne­tą ir pa­skam­bin­ti, įsi­ti­kin­ti, ar skam­bės te­le­fo­nas, bet gy­dy­to­jas jos ne­įlei­do. Ko­ri­do­riu­je sė­dė­ję pa­cien­tai su­si­do­mė­ję ste­bė­jo sce­ną...

Vė­liau jau­nuo­liai į ka­bi­ne­tą vis­gi įė­jo. Vi­du­je sė­dė­ju­sios slau­gy­to­jos ir pa­cien­tas tik nu­lei­do gal­vas ir klau­sė­si, kas vyks­ta. In­ga pa­pra­šė liau­tis ją „ata­kuo­ti“, pa­gra­si­no teis­mu. An­drius taip pat griež­tai pa­sa­kė baig­ti žai­di­mus. Ran­kų tep­tis ne­no­rė­jo, nors kumš­čiai la­bai nie­žė­jo... Psi­chiat­ras kaž­ką veb­le­no, kad jie­du pa­tys iš­si­spręs­tų sa­vo pro­ble­mas.

Pa­gal­vos, ką da­ry­ti to­liau

In­ga jau­čia­si la­bai įskau­din­ta ir pa­že­min­ta. Kad ši­taip su ja pa­si­elg­tų gy­dy­to­jas – ne­ga­lė­jo nė pa­gal­vo­ti. Bu­vo gir­dė­ju­si apie jo „žyg­dar­bius“, bet nė ne­nu­jau­tė, kad pa­ti taps prie­ka­biau­to­jo au­ka. Ką da­rys to­liau – kreip­sis į teis­mą ar ne – dar pa­gal­vos. Vie­na aiš­ku – nei pas šį gy­dy­to­ją, nei į Plun­gės svei­ka­tos cen­trą ji dau­giau neis.

Gydytojas nekomentavo

Gy­dy­to­jas V. Ne­kra­šas kal­bė­ti vėl at­si­sa­kė. Kaip ir pas­ku­ti­nį kar­tą, kai prieš mė­ne­sį bu­vo pa­klaus­tas, ko­dėl me­tė į pa­gy­ve­nu­sią mo­te­rį as­mens svei­ka­tos kor­te­lę... Šį­kart apie ži­nu­tes pa­cien­tei In­gai pa­sa­kė tik tiek: „Nie­ko ne­ko­men­tuo­siu. Bai­ki­te čia tas pro­vo­ka­ci­jas!“ Plun­gės svei­ka­tos cen­tro di­rek­to­rė Ire­na Ne­kra­šie­nė pa­reiš­kė, kad tai nė­ra įstai­gos dar­bo rei­ka­lai, o sa­vo vy­ro el­ge­sio ji ne­ko­men­tuo­sian­ti. „Tai ma­no as­me­ni­niai da­ly­kai, o as­me­ni­nius da­ly­kus aš aiš­ki­nuo­si pa­ti, ne per laik­raš­tį.“

„Plungės žinių“ nuotr./Visvaldas Nekrašas su žmona

Buvusiam Eti­kos ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kui – ne­ma­lo­nu

Bu­vu­siam Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos Eti­kos ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kui (da­bar jos na­riui) My­ko­lui Pronc­kui bu­vo ne­ma­lo­nu vėl iš­girs­ti apie V.Ne­kra­šo „žyg­dar­bius“. Po­rą kar­tų jo el­ge­sį ko­mi­si­ja jau svars­tė, pri­pa­ži­no, kad ta­ry­bos na­rys el­gė­si ne­etiš­kai, bet iš­va­dų po­li­ti­kas ne­pa­da­rė. Dėl šio at­ve­jo, jei bus krei­pi­ma­sis, vėl bus svars­ty­mas, tik kiek iš to nau­dos? M.Pronc­kus sa­kė, jog vie­na­reikš­miš­kai blo­gai ver­ti­na V.Ne­kra­šo el­ge­sį su pa­cien­te.

„Tai ne­tel­pa į jo­kius mo­ra­lės rė­mus, bet ką da­ry­ti? Gė­da ar ne gė­da, bet man ten­ka dirb­ti ta­ry­bo­je su to­kiu ko­le­ga“, – ap­gai­les­ta­vo M. Pronc­kus, svars­ty­da­mas, gal­būt šie­met žmonės vis­gi pa­da­rys iš­va­das ei­da­mi bal­suo­ti.

Ne pir­mas kar­tas. Bet kas psi­chiat­rą su­tram­dys?

Pri­me­na­me, jog be to, kad šie­met gy­dy­to­jas svie­dė kor­te­lę į pen­si­nin­kę, jis „pa­si­žy­mė­jo“ ir 2013-ųjų va­sa­rą. Apie tai ra­šė­me straips­ny­je „Fa­ce­bo­ok“-e – Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rio in­ty­mių aki­mir­kų nuo­trau­kos“. Jau­na mo­te­ris po pa­tir­to koš­ma­ro tą­syk bu­vo pri­vers­ta emig­ruo­ti į už­sie­nį. Kaip bus šį­kart? Ar re­a­guos į gy­dy­to­jo el­ge­sį Lie­tu­vos psi­chiat­rų aso­cia­ci­ja, ku­rios na­rys yra V. Ne­kra­šas? Ar ne­už­klius gy­dy­to­jo eti­ka Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jai? Lai­kas pa­ro­dys...

Plungės žinių nuotr./Visvaldo Nekrašo fotografijos socialiniame tinkle