Geltongalvės beveik nekirmija
„Voveruškomis“ arba „lepeškomis“ dar vadinami grybai yra bene gausiausiai renkami ir parduodami Lietuvoje. Tokio populiarumo jie sulaukia ne veltui – šie grybai beveik nekirmija. Birželio mėnesio pabaigoje pasirodžiusios ankstyvosios voveraitės grybautojus džiugina maždaug iki spalio pabaigos. Mėsingosios voveraitės dažniausiai auga grupėmis, įsitaisiusios šviesiose bei žaliose beržynų, eglynų arba pušynų samanose. Piltuvėlį primenančio grybo kepurėlės skersmuo kartais siekia net iki 7–10 cm. Jei voveraites mėgstate ne tik valgyti, bet ir rinkti, nepamirškite, kad idealiausias metas jų paieškoms – vėsus ankstyvas rytas po lietaus. Nors geltongalves miško gyventojas su kitais grybais supainioti išties sunku, pasitaiko atvejų, kai jos yra sumaišomos su gelsvosiomis musmirėmis, tad išvykę grybauti, būkite atidūs.
Ne tik skanios, bet ir naudingos
Voveraitė turi nemažai naudingųjų medžiagų: tai vitaminas B, B1, cinkas, kalis, varis, natris bei fosforas. Įdomu tai, kad vitamino D šiuose grybuose yra lygiai tiek pat, kiek ir geros kokybės svieste, be kurio neapsieina nė viena voveraičių patiekalą ruošianti šeimininkė.
Voveraites galima vartoti tiek šviežias, tiek šaldytas, tiek džiovintas. Tačiau nėra nieko skaniau nei keptuvėje pačirškintos kvapnios voveraitės su bulvėmis ir grietine.
Ir būtinai prisiminkite, kad ypatingo skonio siekiantis kulinaras:
a) nekeps voveraičių aliejuje – tam jis naudos sviestą;
b) prieš kepimą voveraičių neapvirs.
Beje, šie grybai, lygiai taip pat kaip ir daugelis kitų, yra gana sunkiai virškinami, todėl prieš mesdami voveraites į keptuvę, nepatingėkite jas smulkiai supjaustyti.
