Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Ei, slėpkitės – atrieda, atidunda geriausias pasaulyje!

Kiekvienąsyk, kai aptardamas kokį nors gastronominį reiškinį, parašau žodį „geriausias“, sukyla šioks toks erzelis. Taigi rašau: geriausias restoranas, geriausia picerija, geriausias alyvuogių aliejus, geriausias vynas. Jaučiu: kai kurie skaitytojai jau pradeda niršti. O dabar patikslinu – geriausias (restoranas, picerija, alyvuogių aliejus, vynas) yra ne mano vertinimų skalėje, o apskritai geriausias. Visame pasaulyje geresnių nėra. Kai kam užverda kraujas gyslose.
Paulius Jurkevičius
Paulius Jurkevičius / Asmeninio albumo nuotr.

Nepakenčiantieji aukščiausiojo laipsnio būdvardžio „geriausias“ ir daiktavardžio „pasaulis“ dalijasi į kelias atskiras grupes. Yra niekuo netikinčių ponių ir ponų. Ne tik Dievu, bet ir specialistų vertinimais.  Kas pasakė, kad geriausias? Kas taip nusprendė? Kokią teisę turėjo nuspręsti?

Ponios ir ponai niekuo netikintys tiki tik savimi. „Man neskanu“. Ir taškas. „Dėl skonio nesiginčijama“. Ir taškas. Niekuo netikintys netiki, kad per mėnesį porą šimtų vynų ar alyvuogių aliejų degustuojantis ragautojas yra, švelniai tariant, mažumėlę pranašesnis už tą, kuris paragauja penkis vyno tipus arba dvi aliejaus etiketes. Kai išgirstu granito tvirtumo superskeptiko pareiškimą „tas vynas yra rūgštus, o tas aliejus – kartus“, žinau, kad  nuosprendis yra galutinis ir neapskundžiamas.  Diskusijų pabaiga.

Kompetencijai alergiški žmonės negali arba nenori patikėti, jog gastronomijos dalykai reikalauja išmanymo, kaip ir kitos veiklos sritys. Tarkime, automobilių remontas yra kompetencijos dalykas, o mineralinio vandens ragavimas – lyg ir kvailystė. Toks mąstymas turi logikos: juk remontuoti mašinas sugeba ne kiekvienas. O valgo ir geria visą gyvenimą tris kartus per dieną visi. Tai kodėl kažkas turėtų šiuos fiziologinius procesus išmanyti geriau?   

„Geriausio pasaulyje“ negali pakęsti ir ponios bei ponai nuolat įtarinėjantys. Jie kiekvieną vertinimą sieja su reklama. Kyla tokie klausimai: „Kiek jam už tai sumokėjo?“,  „Kiek tas ar kitas gamintojas išleido reklamai?“, „Už kiek nupirko vertintojus?“ Nuolat įtarinėjantys nepagalvoja, jog yra lygiai priešingai: labiausiai reklamuojami masiniai, menkaverčiai produktai.

Skonio grynuoliai paprastai lieka nepastebėti. Įtariems, visur matantiems reklamą, nė motais, jog nei tris „Michelin“ žvaigždes pelnęs restoranas, nei geriausią pasaulyje „Wine Spectator“ reitingą gavusio vyno gamintojas neįpirks reklamos televizijoje. O jeigu ir įpirktų, tai turbūt vis tiek to nedarytų. Kodėl? Todėl, kad nenorėtų nusileisti iki gaiviųjų gėrimo fabrikanto lygio.  

Žinoma, „Michelin“ restoranų gidą galima vadinti padangų gamintojo reklamine knygiūkšte. „Wine Spectator“ galima vadinti žurnaliuku vyno entuziastams. Alyvuogių aliejaus gidą – „Flos Olei“ pietiečių susigalvotu leidinuku skandinavams mulkinti.

Tas aliejaus gidas – 826 puslapių. Bendradarbių ir ragautojų – kone šimtas. Kiekvienas jų – vaikščiojanti alyvuogių aliejaus enciklopedija. Ar jų išrinktas „geriausias pasaulyje“ yra muilo burbuliukas skandinavams mulkinti?  Abejoju.  Aiškinti, kokie vyno profai yra „Wine Spectator“ bendradarbiai arba „Michelin“ inspektoriai – tiesiog beprasmiška. 

Pas mus retsykiais ir, ačiū Dievui, vis dažniau kyla diskusijų restoranų ir maisto temomis. Gastropatriotai mušasi į krūtinę ir sako, kad pas mus visko yra, nieko netrūksta. Restoranai – puikūs, virėjai – talentingi, interjerai – žavingi, sūris ir alus – pasauliniai.

Man regis, visoje šioje gausybės ir kokybės mugėje trūksta tik vieno vienintelio dalyko – išmanančių valgytojų.  Trūksta ir profesionalių gidų. Tokių knygelių, kuriose būtų tiesiai šviesiai parašyta – šitos daryklos alus yra geriausias. Šitas restoranas yra absoliučiai geriausias šįmet, o kitąmet – pažiūrėsime. 

Išmanantys valgytojai savaime neatsiranda. Gastronomiškai išsivysčiusio šalyse juos ugdo tvirta gastronominio švietimo sistema. Restoranų, vyno, aliejaus ir alaus gidai yra tos sistemos neatskiriama dalis. 

Žinote, kuo skiriasi mūsų restoranų lankytojai, tarkime, nuo prancūzų, italų ar vokiečių? Tuo, kad prancūzai, italai, vokiečiai perka restoranų gidus, juos skaito ir daugiau ar mažiau tiki. Tiki gidu, jo vertintojais, tiki geriausio restorano titulu. Stengiasi į jį pakliūti, o jeigu nepasiseka – nuoširdžiai apgailestauja, kad nepakliuvo. 

Viešpatie, kiek ten pas juos tų idiotų. Vakar buvau „Mondadori“ knygyne Romoje ir suskaičiavau bene 40 gastronominių gidų. Restoranai, picerijos, sūrio gamintojai, alyvuogių aliejus, mineralinis vanduo, ekologiškas vynas...

Pas mus nėra nė vieno. Todėl kiečiausias yra tas, kuris labiausiai netiki. Tas, kuris sugeba sumalti į miltus vertintojus ir vertinimus.  Tas, kuris į priekį žino, kad geriausias pasaulyje produktas – tai gudrūs rinkodaros spąstai, žinoma, paspęsti asmeniškai jam – labiausiai niekuo netikinčiam.  Jam ir skirtas šio komentaro pavadinimas: ei, slėpkis, nes atrieda, atidunda geriausias pasaulyje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?