Šioje rubrikoje kalbame apie valgymo ritualus. Kokie tamstų vasaros užstalės ritualai? Klausiu todėl, kad kiekvieną vasarą Lietuvoje pastebiu pasikartojantį reiškinį: vilkime kaip Maljorkoje. O valgome – kaip Sibire. Ir geriame, na, gal ne kaip Sibire, bet kaip Lietuvoje. Nacionaliniai gaivinimosi ypatumai sako, kad šaltas alus vasarą gaivina. Nežinau, kas čia tokį reklaminį skelbimą paleido, bet prieš kelias dienas tikrinau. Romoje – plius 36, atsidarau šaldytuvą, susirandu eksperimentui skirtą lietuviško alaus skardinę. Bandau gaivintis. Maždaug po penkių minučių prasideda nemokamas turkiškos garų pirties prakaitavimo seansas. Gaivumas? Baikim humorą. Belieka nebent liežuvį iškišti ir įjungti ketvirtą ventiliatoriaus pavarą.
Žodžiu, šįsyk lauksiu daktaro Aurelijaus Verygos ir M.Valančiaus blaivybės draugijos pagyrimo. Nes vasarą siūlau, beje, visiškai rimtai, svaigintis mineraliniu vandeniu. Lietuvišku, gruzinišku, itališku, prancūzišku – kieno kokį kišenė leidžia. Vasara yra idealus laikas susidraugauti su mineraliniu vandeniu. Atrasti šią gamtos dovaną, pradėti ja domėtis, išmokti degustuoti. Išmokti derinti su patiekalais. Ir, žinoma, liautis krovus citrinas į vandenį (atseit, taip skaniau), liautis gerti iš plastmasinio butelio kaklelio, pradėti domėtis serviravimo temperatūra, skaityti mineralinio vandens etiketes, aiškintis, ką reiškia tie visi skaičiukai. Štai skaičiukai, kurių nerasite etiketėje: vos gimęs, žmogus 80 proc. yra vanduo. Tik ką iškeliavęs į Anapilį, žmogus yra tik 40 proc. vanduo. Tad gerti vandenį ar negerti – tai viso labo kelionės, paskutinės kelionės, klausimas.
Išbraukęs alų, braukiu ir vyną. Baltąjį, nebrandintą statinėje, su burbuliukais ir be jų, gaivų, smagiai aromatingą. Dairausi, kas pietų metą Romos restoranuose geria vyną: Rusija, Lenkija, Skandinavija. Vargšai turistai: ne tiek geria, kiek žiopčioja prakaitu apsipylę. Vietiniai – tik vandenį ir tik vandenį. Jeigu karštą dieną prie stalo norisi elegancijos, jeigu atostogų metas prašyte prašo kažko žavaus, imkime vyno taures, gero mineralinio vandens butelį statykime į šampanui skirtą kibirėlį su ledais, ir negailestingas vasaros karštis išsyk įgaus žavesio spalvą.
Žodžiu, vasara – ne vyno metas. Apie tauriuosius gėrimus geriau nė nekalbėti, gresia mažos ir didelės katastrofos. Jos dažniausiai prasideda pajūryje ir baigiasi reanimacijos palatose, ir duok Dieve, kad greitoji suspėtų laiku į pliažą. Palangoje, Kosta Bravoje, Antalijoje, Riminyje.
Gerai. Pradėjome iš vyno taurių gerti šaltą mineralinį vandenį. Bet dar ne viskas. Karštis kėsinasi į mūsų tautiškumą, į lietuvybę. Į legendinę etnomitybos formulę – pusryčius valgau pats, pietus dalinuosi perpus su draugu, vakarienę palieku priešui.
Nieko nebus. Kai termometras šauna Afrikos link, pamirškime lietuvybę, – tikrą, etnografinę ir netikrą – cepelinus, kugelį, vėdarus, žemaitiškus blynus, kepsnius, keptas bulves, mėsainius. Apverskime etnomitybos formulę aukštyn kojom, nes sotūs pusryčiai karštą vasaros rytą – tai virškinimo kančia. Sotūs pietūs prišauks viso kūno popietės paralyžių, kurio nė ispaniška siesta neišgydys.
Na gerai, o ką ir kaip valgyti? Nuo birželio iki rugsėjo reikia valgyti taip, kaip valgo Neapolis, Valensija, Heraklionas: 60 proc. angliavandeniai, 10 proc. baltymai, 30 proc. riebalai, bet iš jų tik 10 proc. – gyvulinės kilmės. Makaronai, daržovės, sūriai, alyvuogių aliejus, labai nedaug mėsos. Nekepti, netroškinti, nepaskandinti padažuose valgiai.
Lengva ir paprasta? Praėjusią vasarą perėjau per Palangą, pasižvalgiau po lauko kavines: tie patys cepelinai, balandėliai, kepsniai, keptos bulvės, padažai. Bet kuriuo paros metu ir nepriklausomai nuo Celsijaus padalų. Išvada: nevalgantys daržovių žiemą, nenorės jų ir vasarą. Bet valgytojai, manau, gal nelabai ir kalti. Kalti maitintojai. Ypač tie, kurie įpakuoja į celofaną valgiaraštį ir skelbia nepriklausomybę. Jų valgiaraštis yra visiškai nepriklausomas nuo metų laikų, nuo temperatūros, nuo tropikų karščių, nuo klimato kaitos. Viskas virta, kepta, troškinta, marinuota. O jeigu nevirta, nekepta, nemarinuota – tai koks gi čia restoranas?
Ir pabaigai – apie nacionalinį Lietuvos gėrimą – „latte“ kavą. Užkietėjusias kavos ir karšto riebaus pieno putų mišinio vartotojas siūlau tremti į Romą, į mano bičiulio Antonio barą San Giovanni rajone. Anądien, kai paspaudė 36 laipsnių karštis, jis iškabino skelbimą: „No cappuccino from 12“. „Juokauji?“ – paklausiau Antonio. „Nė nemanau juokauti. – atšovė italas. – Po to, kai teko kviesti greitąją porai klienčių, kurios trečią popietų gėrė dvigubą kapučiną, nutariau, kad reikia imtis tam tikrų priemonių“.
Karštis yra dalykas rimtas. Geriau nejuokauti. Geriau porai mėnesių italizuotis, ispanizuotis. Arba šiek tiek apsigraikinti. Vasara bus mielesnė.
