Labiausiai, žinoma, visus domina ir pykina išlaidos. Kiek kainavo porą butelių „millesime“ šampano? Kiek mokėjo už vieną „bellon“ austrę? Kiek paliko arbatpinigių? Didelės sąskaitos skaitytojus paprastai taip įaudrina, jog jiems nebeužtenka smalsumo gastronominių potyrių naujienoms.
Šio tipo gastrožurnalistiką garbina Rusijos žiniasklaida. Apie tai, ką valgė ir ką gėrė Toskanos kurorte Romanas Abramovičius su kompanija, prirašyta daugybė straipsnių. Nors gal eiliniam rusui „Chateau Smith Haut Lafitte“ aromatas yra lyg „Voyager“ fotoreportažas iš Marso. Ką ten eiliniam rusui. Eiliniam prancūzui – irgi. Bet žmonės skaito...
Ir vis tik būkime tolerantiški: tokio tipo lektūra gali būti naudinga ir informatyvi. Jeigu kas nors pasakoja apie įžymų restoraną, garsų virėją, išskirtinius patiekalus – skaitykime, kraukimės į galvą ir nepavydėkime. Ta aplinkybė, kad mes galbūt niekada nenueisime pavakarieniauti į Žironos „El Celler de Can Roca“ Katalonijoje, anaiptol nereiškia, kad mes negalime iš antrų lūpų išgirsti, kas valgoma ir kas geriama geriausiame pasaulio restorane.
O dabar – apie vieną lietuvių televizijos žmogų, kuris pavalgė Romoje. Jo pasakojimas, kurį, beje, sutartinai pagarsino kone visi nacionaliniai žinių portalai – yra neįtikėtina istorija. Apie tai, kaip per barzdą varvėjo, bet nekliuvo.
Man gaila Andriaus, ir visiems jo gaila, bet taip jau visuose pasaulio restoranuose būna: jeigu paprašai skaniausio, kelneris visada atneša brangiausią.
Nepažįstu Andriaus Butkaus ir esu beveik įsitikinęs, kad jis yra šaunus, elegantiškas vaikinas. Žodžiu, Andrius sėdėjo „vienoje Romos kavinėje“. Kokioje? Taip ir nesužinosime. Nepaaiškės ir viskas.
Toliau. Andrius paprašė „skaniausio patiekalo“. Man gaila Andriaus, ir visiems jo gaila, bet taip jau visuose pasaulio restoranuose būna: jeigu paprašai skaniausio, kelneris visada atneša brangiausią. Kita vertus, problema slypi ne čia. Andrius savo skonio suvokimo neturi. Savo skonio skalės irgi. Jis pasitiki padavėjo skoniu. O Romoje padavėjai būna gana sukti. Jie tik ir laukia klientų, kurie nežiūri į valgiaraštį. Andrius kaip tik ir nežiūrėjo. Ta prasme, jam visiškai nerūpėjo, kokia yra jo pasirinkto restorano virtuvės kryptis ir tematika. Keista. Juk tematikos paprastai nebūna nebent „McDonald‘s“ restorane.
Romos padavėjai dievina užsieniečius, kurie nemėgsta nuobodžiauti analizuodami meniu. Tai jų firminės aukos. Andriui palyginti gerai baigėsi. Galėjo baigtis ir blogiau – kaip dviem japonams, kurie papietavo už 900 eurų kuklioje „trattoria“.
Žodžiu, Andrius „vienoje kavinėje“ valgė „vieną patiekalą“. Kokį? Nesužinosime. Nebent tiek, kad patiekalas nustebino. Ir kad tai turėjo būti makaronai.
O buvo – velniai žino kas. Makaronų buvo, bet mažai. Lėkštėje buvo pilna „nuostabaus gėrio“. Tas gėris savo ruožtu buvo „pilnas keisčiausių jūros gyventojų“. Kokių? Kas ten per zoologijos sodas buvo? Neklauskime. Nes nesužinosime. Kaip ir visų kitų gastronominių smulkmenų.
Ir vis tik šį bei tą sužinosime. Esminį dalyką, kuris turėtų rūpėti varguoliams, skaitantiems apie lietuvio nuotykius Romoje. Tas dalykas, be abejo, bus „vieno patiekalo“ kaina. 50 eurų. Šiaip gal ir nelabai dideli pinigai, bet turint galvoje, kad vyras norėjo makaronų, kaina gal ir daro įspūdį. Ir man daro įspūdį. Pačiame brangiausiame Romos restorane – „La Pergola“, kuriame dirba trižvaigždis vokietis Heinzas Beckas, rizotas su austrėmis ir šampanu kainuoja mažiau nei Andriaus „vienas patiekalas“, viso labo – 48 eurus. Brangesnių pirmųjų patiekalų Romoje nebūna.
Na, užsienyje visiems visko pasitaiko. Įvairių gastronominių nesusipratimų. Italijoje lietuviška klasika yra mūsų turistų užsisakoma „latte”. Atneša gryno pieno. Arba „carbonara”. Skamba kaip karbonadas, bet atneša makaronus su pažande ir pecorino sūriu. Visaip būna.
Įdomiausia, kad Andrius save laiko gurmanu. „Esu linkęs į gurmaniškumą ir savo skonio lavinimą“, – prisipažįsta vaikinas.
Šito jis galėjo ir nesakyti. Bet kadangi pasakė, ir visa Lietuva sužinojo, kaip jis vienoje kavinėje vieną patiekalą valgė už 50 eurų, tai tebūnie ir mums iš to šiokia tokia nauda. Maža pamokėlė, kad netikri gurmanai visada moka brangiau.
