Rašinių apie slidinėjimą konkursas: paskubėkite ir laimėkite „Snow arenos“ prizus.
Tiesa, vykdamas su draugais į St.Antoną, Martynas buvo skaitęs, kad tai – apskritai geriausias Austrijos slidinėjimo kurortas. Visose slidininkų svetainėse jis minimas kaip vienas geriausių.
Pirmasis įspūdis. Vos atvykus į St.Antoną galima sutikti daugybę slidininkų su offpist tipo slidėmis. Dominuoja britai ir kalbantys vokiškai. Kai kurie barai – vien britams. Nepanašus į jaunimo kurortą, amžiaus vidurkis apie 40 metų. Gatvėse teko sutikti nemažai 10-15 vyrų iš Didžiosios Britanijos kompanijų.
rasų paruošimas ir kokybė. Pačios St.Antono trasos, Martyno teigimu, – nieko ypatingo. Kaip ir visur kitur – normalios, bet nieko labai stebinančio.
“Žiūrint ko žmogui reikia. St. Antone galima rasti įvairių trasų. Gali jomis nučiuožti ir iki pat miestelio apačios. Gali tik iki keltuvo. St.Antonas galbūt nesužavėjo ir dėl to, kad dažniausiai įspūdį padaro pirmieji kurortai. Vėliau kitiems miesteliams būna sunku prilygti”, – sako Martynas . Jam bene labiausiai įstrigo Ischglas. Ir Soldene trasos gal šiek tiek geresnės. O Italijos pusėje patiko šalia Monblano ir garsiojo prancūzų Šamoni (Chamonix) esantis Kurmajero (Courmayeur).
Martynas pastebi, kad, lankantis St.Antone su tuo pačiu skipass’u galima keliauti slidinėti iki Lecho ir Zurso. Bet šie kurortai labiau pramoginiai, skirti didesnes pajamas turintiems žmonėms. Ten lįsti nėra būtina.
Martynas pasirinko užtrasę. “Šios kelionės metu St.Antone bandžiau offpistus. Bet sąlygos mano kelionės metu nebuvo pačios palankiausios, nes trūko šviežio sniego. Tik kai baigėm slidinėti, orai tapo žiemiški. Todėl pietinių šlaitų teko atsisakyti – jie buvo aptirpę nuo saulės ir skilo gabalais. Netgi paskelbtas 3 lygio griūties pavojus iš 5. Tad išbandėme tik šiaurinius, kuriuose išliko purus minštas sniegas”, – pasakoja kalnų slidinėjimo mėgejas.
Slydimas snieglente užtrase reikalauja specifinių įgūdžių – panašiai kaip ir offpist slidėmis (jos platesnės, masės centras patrauktas atgal). Snieglentės užtrasei taip pat perderinamos taip, kad lentos priekis būtų šiek tiek pakilęs, nesmigtų į minkštą sniegą.
Kelionė per kalnus su gidu. “Atsiskyrę nuo draugų, dviese nusisamdėme gidą (4 val. dviem žmonėm – 240 EUR) ir nuo pirmadienio iki trečiadienio mėgavomės užtrasės malonumais. Leistis su gidu – nauja patirtis, visai kas kita, nei kirsti neparuoštus trasos ruožus šliuožiant iš vienos trasos į kitą. Tu ne tik leidiesi, bet ir keliauji, kopi į kalno keterą, prieš tai keltuvais pakilęs iki aukščiausios masiniams slidinėtojams prieinamos vietos. Yra galimybių nuo bendrų trasų eiti į šoną iki kilometro.Ten – spengianti tyla ir didžiulė erdvė. O pats nusileidimas vietomis labai įspūdingas.
Leistis su gidu – nauja patirtis, visai kas kita, nei kirsti neparuoštus trasos ruožus šliuožiant iš vienos trasos į kitą. Tu ne tik leidiesi, bet ir keliauji, kopi į kalno keterą.
Atsižvelgdamas į šlaito reljefą, gidas duoda nurodymus, kiek metrų vienas nuo kito turime laikytis, kad neužvirstume ant draugo. Gidas nusileidžia pirmas, o tuomet mes po vieną jam iš paskos. Iš anksto aptariame, kuriose vietose stosime poilsio, kuriose šliuošime skersai šlaitą, kad patektume į kitą.
Kai kurių nusileidimų pabaiga labai įdomi: įleki į miško keliuką aukštais šlaitais (leki kaip bobslėjaus tarsa), o pabaigoje laukia vėtrų išverstų medžių ir didžiulių akmenų kelias“, – dalijasi įspūdžiais Martynas.
Ekonomiškai geriausia tokį gidą samdytis penkiems žmonėms. Tokiai grupei jis kainuotų 390 EUR.
Speciali ekipiruotė. Įvaldę užtrasę, patys rimčiausi snieglentininkai ir slidininkai į kalnus leidžiasi apsirūpinę specialia ekipiruote. Joje – kuprinė su kastuvu, teleskopinis strypas sniegui smeigti. Ir siųstuvas, kuris padeda rasti žmogų, jei jį užgriūva lavina. Dar vienas įdomus įtaisas – „oro pagalvė“ įmontuota kuprinėje. Jei patenki į sniego laviną, panašiai kaip leidžiantis parašiutu – trauki rankenėle. Tokia oro pagalvė jei neiškelia iš sniego, tai bent neleidžia giliai nugrimzti.
Kas teikia malonumą? Skirtingai, nei mano daugelis pradedančių užtrasės entuziastų, leidžiantis tokia „laukine“ trasa esmė yra visai ne greitis, o slydimo per minkštą sniegą malonumas. Tas sklendimas per purų paviršių – nepakartojamas. Pojūtis – panašiai kaip su banglente skrostum bangas. Intriguoja ir paieškos, kaip geriau nusileisti natūraliu reljefu. Iš psichologinės pusės – smagu slysti ar šliuožti ten, kur dar nematyti jokių kitų slidininkų paliktų vėžių.
Leidžiantis tokia „laukine“ trasa esmė yra visai ne greitis, o slydimo per minkštą sniegą malonumas.
Ir dar kopimas į keteras. Tai atima labai daug jėgų. Per tris dienas, kai reikėjo ne tik leistis, bet ir kopti, vyravo stiprūs vėjai. Bent jau dvi dienas, tai ant nugaros nešamą lentą vėjas virpino kaip kokią burę! Gūsiai siekė iki 20 m/s. Kartais tekdavo net priklaupti, kad nenupūstų. Ir pats kopimas į kalną nėra paprastas – akmenukai po kojom juda…
Pati kopimo technika – vyrai juda nedideliu tempu, palaikydami pastovų fizinį krūvį, 30-40 min., be ilgu sustojimų. Stačiausias kopimas truko 25 min.
“Ateityje, turbūt, rinksiuos būtent tokį slidinėjimą. Nes leidimasis paruoštomis trasomis po tokių atostogų tampa ne toks patrauklus. Nes užtrasėje – visai kitos emocijos ir iššūkiai”, – prisipažįsta Martynas.
