Dalyvaukite slidininkų rašinių konkurse. Laimėkite „Snow arenos“ prizus.
Slidinėjimo naujienos „Facebook“ paskyroje. Prisijunkite ir jūs.
Yra sakoma, kad turtingi rusai, jei renkasi Prancūzijos Alpes, keliauja į Kurševelį (Courchevel). Jei važiuoja į Austriją, suka ienas į St.Antoną, laikomą itin prestižiniu.
Esu neblogai uždirbantis, važiuojantis slidinėti ir su agentūromis, ir individualiai keliones planuojantis. Todėl St.Antonas ir legendos apie naujuosius rusus ar dideles ski-pasų kainas negąsdino.
Važiuoti nusprendėme keturiese automobiliu, nes nebuvo laiko ieškoti geresnių pasiūlymų. Automobilis, pabrėžiu, jau nenaujas, bet patikimas. Tad nulėkėme iki Insbruko per 18 valandų pasikeisdami. Ir likusius kelis šimtus dar per kelias valandas kalnų tuneliais pasiekėme.
Kurortas – austrams ir vokiečiams?
Iškart krito į akis, kad kurorte slidinėja vien austrai ir vokiečiai. Rusų kažkodėl beveik nesigirdėjo. O iš lietuvių buvome visai vieni. Gal todėl kiekviename žingsnyje neapleisdavo pojūtis, kad esame ne savo pasaulyje.
Kokybė
Keltuvai – kaip visur. Jų kainos – irgi niekuo nesiskiria nuo Ischglo. Bet labiausiai kliuvo tai, kad kiekviename žingsnyje reikia mokėti net už orą. Tarkime, niekur nesame matę, kad mieste nėra kur už dyką pastatyti automobilį. Kaina už dieną aikštelėje prie keltuvo – 7-10 eurų. Kai tame pačiame Paris Hilton stiliaus klubais spindinčiame Ischgle nemokamų aikštelių pilna.
Galbūt tokia politika suformuota siekiant atsikratyti mažiau uždirbančių?
Nustebino ir tai, kad regioninis ski-pasas (jis galioja keliuose regionuose), skirtingai nei kitur, nieko nereiškia, jei bandai važiuoti maršrutiniu ski-busu. Kitur autobusas tokius slidininkus veža nemokamai. O čia už 10 km papildomai mokėjome kiekvienas iki 10 eurų.
„Poniškas“ mentalitetas
Aptarnaujantis personalas St.Antone kalba tik vokiškai/austriškai.
Slidininkų mentalitetas – „poniškas“ Visi netaupo eurų kavinėse ir kalnų trobelėse įrengtuose restoranuose. Niekur nematėme slidininko su termosu ar kuprinyte. Nekas nevalgo sumuštinių. Žodžiu, kitų pajamų žmonės.
Mes savęs tikrai nelaikome vargšais, bet čia pasijutome kaip prasčiokai. Mūsų slidės buvo 5 metų senumo (taigi ne fasonas), apranga ne už 1000 eurų... Jautėme, kad mus nuolat nužiūrinėja ir aptarinėja. Mūsų nebenaujas automobilis taip pat buvo kaip balta varna. Neatitikome išorinio blizgesio standartų.
O vietiniams tai tikrai St.Antone leidžiama daugiau, nei atvykėliams iš kitų šalių. Girtos austrės ar vokietės su vaikais autobuse vogravo ir vargo nematė – niekas nekreipė dėmesio. Jei mes būtume taip triukšmavę, būtų išlaipinę ir dar policiją iškvietę. Greičiausiai nuvažiavome ne į tą kurortą, kuris mums skirtas.
Vaizdai ir kalnų šlaitai St.Antone tikrai gražūs, bet daugiau ten negrįšime. Minėtas Ischglas – daug mielesnis, o kainos kai kur (Kaple, See) gal net mažesnės.
Ieškantiems pigumo
Tiems slidininkams, kurie nori pigiau pasiekti kalnus, siūlau nuomotis autobusiukus. Jų kainos labai atpigo. Anksčiau mikroautobusas parai kainuodavo 200-250 Lt. Dabar aštuonvietį galima išsinuomoti už 120-150 Lt.
Važiuojant tokiu būdu, kelionė vienam žmogui (autobuso nuoma, kelių mokesčiai ir kuras) kainuoja apie 380 Lt. Kitos išlaidos – apartamentų nuoma, maistas, ski-pasai ir įranga.
