Junkitės prie „Slidininkų rojaus“ tinkle „Facebook“.
Daugiau autoriaus straipsnių rasite čia.
Skiveltas yra geriausiai vertinamas slidinėjimo kurortas Olandijoje, antras tarp geriausių slidinėjimo kurortų Vokietijoje ir vienas iš geriausių slidinėti su vaikais. Nors dauguma kalbintų lietuvių, kurių slidinėjimas apsiriboja Zeldenu (Solden), Išglu (Ischgl) ir Val Gardena vis dar nėra nieko apie jį girdėję. O sužinoję, kad jis didžiausias Austrijoje, dar ir labai nustemba. Tačiau daug puikių vertinimų turintį kurortą po truputi atranda ir lietuviai.
Patogu nuvykti
Skivelto geografinė padėtis yra labai patogi: vos kirtus Vokietijos-Austrijos sieną, iškart nusukama nuo magistralės ir, priklausomai nuo pasirinkto miestelio, per 15-30 min. pasiekiamas kelionės tikslas. Dėl šios priežasties mes pasirinkome kelionės maršrutą per Vokietiją. Laiko prasme turbūt tai beveik tas pats, kas ir per Čekiją, bet važiavimo patogumas daug didesnis, nes dar prieš Varšuvą prasidedanti automagistralė baigiasi tik Austrijoje, likus keliems kilometrams iki Itterio miestelio, kuriame turėjome apsigyventi. Važiavome su tarpine nakvyne, kurią pasirinkome pačiame Lenkijos-Vokietijos pasienyje esančiame viešutyje „Hotel Horda“. Drąsiai galiu rekomenduoti šią apgyvendinimo įstaigą, kaip kol kas geriausią, kokią teko rasti Lenkijoje.
Apsigyvenome jau minėtame Itterio miestelyje, apartamentuose nuosavame name, kuris stovi vos 100 m nuo raudonos slidinėjimo trasos, vedančios link Itterio keltuvo. Tai – pirmas kartas, kai turėjome apartamentus su taip vadinama „Ski out, ski in“ funkcija, kuri labiausiai išplėtota Prancūzijoje. Tai reiškia, kad nuo apgyvendinimo vietos gali nuslysti slidėmis į trasas ir tokiu pat būdu grįžti atgal.
Galutinę slidininkų komandą pavyko surinkti pakankamai anksti, todėl ir apartamentų paieška prasidėjo dar balandį, o birželį jau buvo atlikta rezervacija ir sumokėtas avansas.
Apie 50 proc. vakarų Europos slidininkų susiranda apgyvendinimo vietą dar iki vasaros pabaigos, todėl lietuvių įprotis pradėti ieškotis apartamentų nuo rudens nėra pats geriausias. Ir ne kaina svarbiausia: ji bus tokia pati ar gegužę, ar spalį. Esmė yra pasirinkimas: ieškodami apartamentų kuo anksčiau, už jūsų norimą kainą galėsite rinktis iš gerokai daugiau. Štai mūsų apartamentai 5 žmonėms, susidedantys iš trijų miegamųjų, dviejų vonios kambarių ir valgomojo-virtuvės kainavo mažiau nei 19 Eur vienam žmogui už naktį. Į šią kainą įėjo ne tik slidinėjimo trasa palei nosį, bet ir šeimininkės dovanos.
Šeimininkės dovanoti pusryčiai pirmam rytui
Šių apartamentų nebūtume gavę, jeigu būtume pradėję ieškoti nuo rudens, nes jau gegužės mėnesį mūsų pasirinktai savaitei užvirė kova. Iš pradžių informavo, kad jie jau užimti, bet po savaitės pranešė, kad atsilaisvino ir galime rezervuoti. Suprantama, ne visi ir ne visada gali suplanuoti žiemos atostogas taip anksti, bet, jei turite galimybę, nedelskite, turėsite daug geresnį pasirinkimą.
Be šių apartamentų, šeimininkė nuomoja dar dvivietį, kuris yra antrame aukšte, todėl šiame name galima apsigyventi aštuoniese. Reiktų pažymėti, kad vienas mūsų apartamentų miegamasis buvo labai mažas su dvigule lova, kuri labiau tinkama ką tik įsismylėjusiems, o ne gerai išsimiegoti mėgstantiems žmonėms.
Skiveltas yra labai didelis, net slidinėjimo trasų žemėlapis neperteikia jo dydžio, todėl vienai slidinėjimo dienai verta pasirinkti tam tikrą jo dalį. Deja, keletas į slėnius vedančių trasų buvo uždarytos, nes dar neseniai vyravo labai šilti orai ir iki mums atvykstant pasnigo ne taip gausiai, kaip buvo žadėta. Tačiau vaizdai buvo fantastiški, viskas aplinkui balta, o eglės apsnigtos kaip atvirukuose. Orų prognozė rodė, kad visas slidinėjimo dienas vyraus saulė ir lengvas šaltukas, idealus oras slidinėjimo atostogoms. Tačiau išsigandę, kad į savaitės pabaigą šį gražų vaizdą gali pradėti keisti žaliai rudi kalnų šlatai, nusipirkome „All Star Card“ skipasą, su kuriuo galima slidinėti visose Kicbiūhelio Alpėse.
Hohe Salve
Pirmą dieną slidinėjome ten, kur gyvenome – aplink Hohe Salve kalną, kuris yra vienas aukščiausių Skivelte ir siekia 1829 m. Čia vyrauja siauresnės ir statesnės trasos, didžioji jų dalis yra raudonos, o pačios stačiausios – leidžiantis nuo Hohe Salve viršūnės. Perėjimas į Brikseno (Brixen) slidinėjimo zoną yra raudonomis trasomis ir ne toks paprastas, kaip kad atrodo žiūrint į slidinėjimo trasų žemėlapį.
Kadangi gyvenome prie pat slidinėjimo trasos, tai tą dieną tiesiog perlipome per namą juosiančią tvorelę ir lengvai apsnigtu kalno šlaitu nusileidome link trasos, kuria pasiekėme Itterio keltuvą. Lygiai taip pat grįžome atgal, leisdamiesi ta pačia ilga raudona trasa. Kaip pirmai dienai, trasos pasirodė kiek sudėtingos, labiausiai patiko slidinėti persikėlus į Brikseno teritoriją.
Scheffau ir Ellmau
Antrą dieną nuvykome į Scheffau ir iš ten pakilome į kalnus. Visiška priešingybė pirmai dienai! Tas slidinėjimo trasų raizgalynas, kurį matote žemėlapyje, iš tikrųjų yra viena slidinėjimo zona, kur ištisi kalnai paruošti kaip viena trasa, paliekant tik keletą salelių, kuriose įsikūrę restoranai ir kalnų užkandinės. Slysk kur nori, net žemėlapio nereikia, o žmonių kiekis pasiskirsto po šiuos kalnus taip, kad beveik visada gali slidinėti lyg būtum vienas slidininkas tuo metu ant kalno.
Iš Ellmau atgal į kalnus galima pakilti traukiniu, kuriam yra pastatyti ore kabantys bėgiai. Šiais laikais tai jau yra antikvarinis keltuvas, kuriuos sutikti dar galima nebent Šveicarijoje. Teko girdėti, kad ir čia jis greitu laiku bus išmontuotas, todėl smagu, kad spėjom išbandyti.
Vestendorfas (Westendorf)
Trečią dieną patraukėm į Vestendorfą, kuris yra toliausiai nutolęs ir jungiasi su pagrindine slidinėjimo zona per Brikseno keltuvus. Rezultatas pranoko lūkesčius, radome pakankamai plačias, įvairaus sudėtingumo slidinėjimo trasas, kuriose slidininkų buvo žymiai mažiau nei prieš tai kelias dienas. Labai patiko ilga 5 km trasa link Kicbiūhelio slidinėjimo zonos, draugams – tokia pati ilga trasa į Brikseno miestelį. Vestendorfe keltuvai kyla aukščiausiai visame Skivelte – iki 1957 m. Dėl mažo slidininkų skaičiaus raudonos trasos išliko kaip naujos ir po pietų, tad mėgavomės kokybišku slidinėjimu visą dieną.
Going ir slidinėjimas rūke
Tai žemiausias kalnas visame Skivelte, kurio aukštis siekia tik 1267 m. Tačiau Goingas mums buvo išsigelbėjimas paskutinę slidinėjimo dieną, nes labai pasikeitė orai ir visus kalnus apgaubė labai tirštas rūkas. Visus, išskyrus Goingą, nes žemiau nei 1400 m. rūko nebebuvo. Tačiau ši slidinėjimo zona yra pati silpniausia visame Skivelte, nors ir turi keletą puikių trasų.
Na, o slidinėjimas rūke visai patiko. Man nebuvo problemA adaptuotis ir jau po valandos tokio slidinėjimo jaučiausi kaip žuvis vandenyje, slysdamas tik iš atminties, kad būtent ten yra ta trasa, kurios reikia. Kitiems buvo blogiau, sukosi galva, nelabai galėjo išlaikyti koordinaciją. Rūkas slidinėjančius veikia skirtingai, panašiai kaip ir plaukiant atviroje jūroje – vieni serga jūros liga, kiti ne.
Kicbiūhelis
Kadangi nusipirkome viso regiono „All Star Card“ skipasą, tai reikėjo ir panaudoti jį pagal paskirtį. Pirmas taikinys buvo Kicbiūhelis – ne didžiausias, bet žymiausias slidinėjimo kurortas visame regione. Jis turi 170 km trasų, iš kurių didelė dalis yra lengvos mėlynos. Kol kas galiu pasakyti, kad tai geriausias slidinėjimo kurortas pradedantiesiems ar vykstantiems pirmą kartą su vaikais Austrijoje.
Per vieną dieną viso regiono išslidinėti nebūtų pavykę, todėl laiką leidome pagrindiniame kalnyne. Labai patiko leistis ilgiausiu nusileidimu, kuris žemėlapyje pažymėtas paryškinta linija, tik iš pirmo karto nepavyko atrasti visų nusukimų, nes kai kur trūksta aiškesnio trasų ženklinimo. Bent jau mums taip pasirodė.
Tačiau kainų lygis kavinėse ant kalno jau yra didesnis nei Skivelte, taip pat skiriasi ir liaudis. Daugiau rusų, daugiau prabangių slidinėjimo kostiumų ir moterų nuo soliariumų parudavusiais veidais. Vėlgi, gal čia tik subjektyvus vienos dienos įspūdis (išskyrus kainas).
Iš Kiršbergo miestelio kilome labai sena gondola (yra ir antra – nauja), tačiau labai patiko kabinų apipavidalinimas. Jų ten buvo be galo daug ir ant kiekvienos kabinos buvo nupieštos valstybių vėliavos. Pavyko užfiksuoti kabiną ir su mūsų trispalve.
Bendras vertinimas labai puikus, nusprendėme, kad čia norėtume grįžti. Bent jau paslidinėti kitose regiono dalyse.
Skijuvelis-Alpbachtalis-Vildšonau
Angliakalbiai mėgsta vartoti tokį posakį „Hidden gem“ (paslėptas perlas), kai nori apibūdinti kažką labai gero, bet mažai žinomo. Tai Skijuvelis būtent toks ir yra. Prieš keletą metų du slidinėjimo kurortai Alpbachtalis ir Vildšonau susijungė pastatydami naują gondolą ir sukūrė puikią slidinėjimo zoną. Šis regionas nuo mūsų gyvenamosios vietos buvo už 35 km, iš kurių didžiąją dalį reikėjo važiuoti automagistrale, todėl ten nuvykome per 40 minučių ir jau šiek tiek po devintos valandos buvome ant kalno.
Skijuvelis turi 128 km trasų, tačiau jos išsibarsčiusios per kelias nesujungtas slidinėjimo zonas. Mes slidinėjome didžiausioje iš jų, kur apytikriai buvo apie 100 km trasų, išsidėsčiusių per du kalnynus. Alpbachtalio kalnyne yra pakankamai daug mėlynų trasų, o raudonos ir net juodos yra pakankamai lengvos. Po pietų persikėlėme į Vildšonau, kur vyrauja vien tik raudonos trasos, tačiau ir ten jos buvo lengvos – drąsiai būtų galima dalį jų žymėti kaip mėlynas.
Sugedusi gondola
Nukeliavę į tolimiausią Vildšonau tašką, vos spėjome grįžti atgal, kad galėtume nusileisti link savo automobilio. Prie mums reikalingos gondolos Alpbachtalio kalnyne atsidūrėme 10 minučių iki jos uždarymo, tačiau ji buvo sugedusi ir austrai įnirtingai kažką kaldami bandė ją suremontuoti. Didelė grupė lenkų slidininkų laukė kol ją pataisys, o terminai nebuvo žinomi. Nusprendėm nusileisti iki gondolos tarpinės stoties ir gal iki to laiko ji bus jau pataisyta. Nesinorėjo leistis trasa iki galo, nes antra jos dalis buvo nelabai maloni raudona, kuri dienos pabaigoje buvo pavirtusi ledo čiuožykla.
Mums atslydus į tarpinę stotelę, gondola vis dar neveikė, o žmonės kabinose buvo užstrigę jau mažiausiai pusvalandį. Pradėjau austi mintį leistis toliau, bet tuo metu
gondolos pradėjo judėti ir mes įlipome vidun kirbždant minčiai, kad ji gali ir dar kartą sugesti. Likus 100 metrų taip ir atsitiko. Pirma mintis buvo ar labai noriu į tualetą, nes kaip žinote kabinoje variantų nėra labai daug. Tačiau austrai nusprendė avariniu būdu gondolas po truputi leisti toliau ir tą 100 metrų įveikę per 10 minučių atsidūrėme apačioje. Šis nuotykis nuotaikos visai nesugadino ir po puikios slidinėjimo dienos grįžome namo.
Naktinis slidinėjimas
Buvau sau pažadėjęs, kad Skivelte išbandysiu naktinį slidinėjimą, kuris čia yra didžiausias visose Alpėse. Taip pat žinojau, kad po visos dienos slidinėjimo prisiversti vėl išokti į slidininko batus ir važiuoti prie kalno bus labai sunku. Taip ir buvo, tik į naktinį slidinėjimą visgi nuvažiavome ir paskutiniu momentu pakeitėm savo sprendimą – visi nusprendėm išbandyti... naktines roges!
Atvykę prie keltuvo Sollio miestelyje buvome apstulbę. Vos radome kur pastatyti automobilį, nors ten yra kokios penkios didelės stovėjimo aikštelės. Žmonių buvo tiek daug, kad teko pusvalandį pastovėti eilėje prie naktinio skipaso. Naktinis pasivažinėjimas rogėmis kainavo 18 eurų žmogui, jeigu leistis vieną kartą. Daugkartinis dar brangiau.
Sollio slidinėjimo zonoje yra dvi rogučių trasos – 3 ir 4 km ilgio. Mes leidomės ilgesne, kuri tuo pačiu buvo ir lengvesnė. Visų įspūdžiai buvo skirtingi, bet iš esmės labai patiko. Tikrai verta dėmesio pramoga, suteikianti nemažai adrenalino, nes atitvarų nuo skardžio nėra, o valdyti roges išmokome jau tik trasos gale.
Skiveltas neturi aukštų kalnų ir kelia baimių, kad nepakaks sniego. Bet jo tikrai buvo daug. Tai – puikus slidinėjimo regionas tiek patyrusiems, tiek su vaikais ar pradedantiesiems. Taip pat skipaso „All Star Card“ galimybės yra neribotos – bet kokiu oru rasite kur slidinėti. Kol kas tai buvo geriausios slidinėjimo atostogos.
Gero ir gausaus sniego dar tik vyksiantiems!
