Tačiau kaip reikėtų pasirinkti trasos spalvą, jei dorai nežinome, kokios
situacijos ir koks greitis mūsų laukia statesnėje įkalnėje? Skaitykite, ką pataria Liepkalnio slidinėjimo instruktoriai.
Gebėjimas leistis nuo kalno – ne įgimtas
„Didžiausia ir pati pagrindinė problema – žmonės eina į trasą tam nepasiruošę. Jiems tiesiog smagu greitai čiuožti ir jie negalvoja apie pasėkmes, kurios neretai būna labai skaudžios. Yra vienintelė pagrindinė taisyklė: sudėtingą trasą rinkitės tik tada, kai visiškai kontroliuojate savo čiuožimo greitį ir kryptį. Jei nuo stačios įkalnės galite nusileisti vadinamuoju plūgu (stabdant slidėmis), kodėl gi ne? Bet turite tai mokėti net stačioje įkalnėje,“ – sakė P. Bukinas.
Vis tik Liepkalnio slidinėjimo instruktorius Evaldas Bružė teigia, jog neadekvačiai savo įgūdžius vertinančių slidininkų šiandien galima pamatyti mažiau, nei prieš penkerius ar dešimt metų.
„Vis daugiau slidininkų pasimoko su instruktoriais ir nors pirmiausia ateina vaikai, juos atseka ir tėveliai, kurie mato, jog atžalos ant šlaito jaučiasi stabiliau. Vis mažiau žmonių ateina nepasiruošę: be tinkamos aprangos, su netinkamu ar pasenusiu inventoriumi, be reikalingų minimalių saugos priemonių (bent jau šalmo). Jei panagrinėsime patį elgesį, pati didžiausia bėda yra bazinių slidinėjimo saugos taisyklių, taip vadinamųjų „10 FIS taisyklių“ nesilaikymas. Jų laikydamiesi mes visi būtume saugesni. Jos galioja ir Liepkalnio slidinėjimo centre“, – teigė E.Bružė.
Instruktorius P.Bukinas svarsto, jog kaltas slidininkų požiūris, kad čiuožti jiems turėtų pavykti tarsi savaime. Matyt, tokį suvokimą mums įskiepijo tėvai, mėgę slidinėti lygumų slidėmis. Jei pasitaikydavo vienas kitas kalnelis – imdavo ir nusileisdavo. Tačiau lygumų ir kalnų slidės –visiškai skirtingos.
„Jei pirmą kartą stovėdami ant slidžių lipate ant aukšto kalno, tai tas pats, kaip aš jus įmesčiau į gilų baseiną, kad išmoktumėte plaukti. Na, kažkaip išsikapanotumėte. Gal“, – riziką, į kurią save stumia per drąsūs slidininkai palyginimu atskleidė slidinėjimo instruktorius.
Daugelis grįžę iš slidinėjimo kurortų mėgsta pasigirti, jog leidosi nuo juodųjų trasų. Tai kelia šypseną ne tik slidinėjimo instruktoriams, tačiau ir profesionaliems slidininkams. Nes netgi profesionalai retai renkasi juodąsias trasas treniruotėms.
Pagal kokius požymius „spalvinamos“ kalnų trasos?
„Trasos klasifikuojamos ir skirstomos į žalias, mėlynas, raudonas ir juodas. Trasų žymėjimą nulemia jų nuolydis. Kai kur dar yra ir geltonai pažymėtos trasos. Jos yra visiškai neparuoštos, tai savotiška slidinėjimo „bekelė“ („free-ride“ angl.). Kai kuriose šalyse juodos trasos būna visiškai neparuoštos“, – pasakojo P.Bukinas.
Instruktorius paaiškino, jog trasų nuolydis apskaičiuojamas procentais, kai 100 proc. atitinka 45 ° nuolydį.
„Imamas visos trasos ilgis, tuomet apskaičiuojamas trasos pradžios ir pabaigos aukščio skirtumas ir išvedamas šis procentas. Tačiau kartais pasitaiko ir tokių situacijų: slidininkas lyg ir pagal savo galimybes pasirenka raudoną trasą, o joje gali būti nedidelė – kad ir 100 metrų ilgio – stati atkarpa“, – perspėjo pašnekovas.
E. Bružė detaliau papasakojo apie visus trasų tipus.
„Žalia trasa, yra skirta pradedantiesiems, besimokantiems, dažniausiai ji būna plati, tolygi. Šlaito statumas būna 3-7 laipsniai. Mėlynos trasos skirtos lengvam čiuožimui, taip pat pramokusiems naujokams, kartais jas dar vadina „ponių laime“ – nes jomis pakankamai lengva čiuožti, o ir vaizdai dažnai būna akį traukiantys. Šlaito statumas šiose trasose 7 - 10 laipsnių, – vardijo E. Bružė. – Raudonos trasos skirtos pažengusiems, greitį mėgstantiems čiuožėjams, slidininkams, turintiems gerus greičio, trajektorijos kontrolės įgūdžius. Šlaito statumas šiose trasose – 10-15 laipsnių. Juodos – itin stačios ir itin sudėtingos trasos. Dėl šlaito statumo dažnai jų dangos dažnai būna labai kietos, artimos ledui, nes vėjas greitai nupučia purų paviršių. Šios trasos laikomos ekstremaliomis, jos skirtos tik itin patyrusiems slidininkams. Dažnai taip žymimos arba itin stačios (tačiau tiesios ir matomos) trasos, arba itin sudėtingos – turinčios tiek susiaurėjimus, tiek nematomas zonas, tiek ledines šlaito atkarpas. Šlaito statumas – 15-30 laipsnių.“
Jis priduria, jog trasos žymėjimas dar priklauso ir nuo šalies. Pavyzdžiui, Austrijoje ir Prancūzijoje ir mėlynos trasos gali būti pakankamas iššūkis.
Instruktorius E. Bružė sako, jog daugiausia traumų, bent jau kalbant apie Liepkalnio kalną, pasitaiko mėlynoje trasoje. „Tai yra itin intensyvi ir labai apkrauta trasa, deja ne visi tai įvertina. Čia susitinka ir pradedantieji, kurie ką tik perėjo čiuožti iš mokomojo šlaito ir pažengę, kurie pervažiuoja iš vienos šlaito pusės į kitą, ir tie, kurie startuoja ir čiuožia link raudonų trasų. Deja ir tie, kurie nesuvokia susidūrimo pasekmių rizikos“, – sakė pašnekovas. Jis pridūrė, jog kalbant apie užsienio kurortus, dažniausia traumų tikimybė yra šiaurinėse sudėtingesnėse trasose. Mat šie šlaitai dažnai būna apledėję, tokia danga reikalauja ne tik puikių slidininko įgūdžių, bet ir specialiai ledui paruošto inventoriaus.
Vienas pagrindinių pratimų stačiame šlaite – šoninis slydimas
Slidininkai gana lengvai gali išvystyti 100 kilometrų per valandą ir dar didesnį greitį. Ar gebėtumėte tokį suvaldyti?
„Iš tiesų patyręs slidininkas niekuomet kalbėdamas neakcentuos, kokios spalvos trasa leidosi. Didelį greitį kontroliuoti mėlynoje ar raudonoje trasoje yra ir paprasčiau, ir maloniau, – sako instruktorius P.Bukinas. – Pirmoje vietoje – saugumas, o kažko įrodinėjimą sau ar kitiems reikia palikti šone.“
Per kiek laiko išmokstama meistriškai valdyti slydimo greitį? Slidinėjimo instruktorius atskleidžia, jog jis mokinius paprastai jau 5-6 pamokos metu vedasi į statų šlaitą.
„Pratimas vadinamas „šoninis slydimas“. Čia nekalbame apie greitį – užduotis yra nusileisti lėtai ir ramiai. Yra žmonių, kurie slidinėja ir 5-6 metus ir jie taip nenučiuožtų, kaip mokiniai po 5–6 pamokų. Nes jie moka leistis greitai ir... jeigu pasiseka, apačioje sustabdo, nieko neužkliudo“, – sako pašnekovas.
„Tiek slidininkas, tiek sniegtentininkas, žengiantis ant sudėtingesnių trasų turi mokėti gerai kontroliuoti savo greitį, trajektorija, ją koreguoti priklausomai nuo šlaito, aplinkinių elgesio ar konkrečios situacijos. Turi gebėti bet kada ir bet kokiomis sąlygomis staigiai sustoti. Pabrėžiu – ne už 30 metrų po šlaito pabaigos. Gaila, bet ir tokių vis dar pasitaiko“, – šypsojosi E.Bružė.
„Slidinėjimo pamokose mes taip mat mokome kristi. Jei jaučiate, kad negalite suvaldyti greičio, verčiau kriskite ant šono iš karto, nei laukite, kol įsibėgėsite, ir su kuo nors susidursite“, – pabrėžė P.Bukinas.
Kartais verčiau jau nukristi
„Niekaip nesuprantu, kodėl pradedantieji iškart eina ant didelio kalno? Taip jie tikrai neišmoks čiuožti. O jei susižalos, viskas – daugiau nenorės stotis ant slidžių. Jei jau nusprendei mokytis savarankiškai, reikėtų pradėti visiškai lėkštoje trasoje. Galiausiai – pasidairykite į šonus, kaip leidžiasi instruktoriai su mokiniais“, – patarė P.Bukinas.
Beje, vadinamąjį „varlinuką“ turi absoliučiai visi slidinėjimo kurortai. Tačiau jei jau susiruošėte į užsienį, slidinėjimo instruktorius rekomenduoja pradmenis įgyti čia, Lietuvoje, kad kalnuose jau galėtumėte mėgautis slidinėjimu. Liepkalnyje rasite ir gerą žaliąją, ir porą mėlynų trasų slidinėjimo įgūdžiams lavinti. Būtent mėlynoje trasoje reikėtų mokytis ilgiausiai, o į raudonąją ar juo labiau juodąją pasukti tik turint gerus slidinėjimo įgūdžius.
