Rašyk Slidininkų blog'ui ir laimėk „Luklos“ bei „Snow Arenos“ prizus.
Noras didesnis už mus pačius. Tai dar vadina entuziazmu.
Sėdame į automobilį ir pajudame į Juodelius. Tai Kalvarijos regiono slidininkų Meka. Nuo Kalvarijos – Vištyčio plento sukame į vieškelį, vedantį į Liubavą per Juodelius. Tiksliau pasakius, įsukame į ledo kelią, nes jo niekas nebarsto, jis padengtas ledu ir su posūkiais. Prie trečio posūkio randame BMW griovyje. Jaunieji slidininkai neįvertino posūkių. Stojame. Kelių pakeleivingų mašinų ekipažai išlaisvina mašiną, užstumia ant ledo kelio.
Tiesa, bandžiau nusipirkti grandines ant ratų ledo keliui. Bet kainuoja daug, ilgai reikia laukti prekės. Už Juodelių kaimo sukame į dešinę užpustytu keliu. Toliau per vienkiemį tarp trobos ir tvarto važiuojame lauko keliu, kuriame prasilenkti sunku. Pasiekus mišką, kelias vingiuoja, leidžiasi stačiai žemyn. Mes jau prie trasos apačios.
Einame į trobą ir nuomojamės kalnų batus ir slides ir dar kablį. Tai lenktos storos vielos S formos kablys su virve ir pagaliuku. Kablį užmeti ant besisukančio troso ir laikaisi už pagaliuko. Toks pakilimo būdas. Jį įsisavinome per kelis kartus. Nusileisti irgi niekas nemokė.
Trasa kartais buvo žaliai – juodai – balta. Žalia – po sniegu esanti žolė. Juoda – kurmiarausiai. Jie labai stabdo slides.
Juodelių trasos pranašumai – pigu, paprasta. Maitinimas – arbatos termosas mašinoje. Vėliau susidraugavome su sodybos šeimininkais, tai gaudavome samanės apšilimui. Po pušelėmis šalia trasos galima buvo kepti šašlykus ir leistis rogutėmis. Taip darydavome savaitgaliais.
Trūkumai – blogas kelias, kartais puskilometrį nešdavomės slides, palikę mašinas. Sunku buvo išmokti kabliu užsikabinti ir pasikelti.
Pasimokę Juodeliuose, varom į Vištytį. Ten toliau. Nuo plento 2 – 3 km per mišką, paskutinius 0,5 km miško keliuku iki trasos. Ten tokia problema, kad nuvažiavęs 70 km, nežinai ar veiks, ar teks grįžti neslidinėjus.
Vištyčio statoka trasa – miško skynimas. Statu. Apačioje yra keli medžiai, nesinori į juos finišuoti. Jei pavyksta medžius aplenkti, atsiduri su slidėmis ant Vištyčio ežero ledo.
Kita nestati lenkta trasa prasideda ir baigiasi ten pat. Bet kokius 3 kartus ilgesnė, siauresnė, mažesnis nuolydis.
Vištyčio trasos privalumai – leistis ant ledo. Trūkumai – sunku privažiuoti, neaišku ar veikia nenuvykus. Čia nėra kurmiarausių, nereikia su kablio pagalba keltis.
Po to važiuojame kitų trasų išbandyti. Birštono man aplamai nepatiko. Stati ir trumpa su medžiais apačioje. Be to viduržiemį ne visada ji būna atidaryta.
Alytus
Važiuoju į kitą kalnų kurortą – Alytų. Ten trasa nepopuliari tarp vietinių. Paklausus, kur ieškoti, nemokėjo paaiškinti. Šiaip taip radau šiaurinėje miesto dalyje nuorodą. Po to matau vagonėlį, toliau miškas, stovi kelios mašinos. Nueinu iki kiosko, į kurį ką tik įėjo dėdė. Klausiu, ar veikia trasa. Atsako teigiamai. Nors matau, jog lynas nesisuka. Perku kortelę ir 5 Lt už 13 pasikėlimų. Keista suma, nesidalinanti.
Kitas dėdė kažkur eina į mišką, tvirtina, jog trasa veikia. Užsidedu batus, slides. Leidžiuosi lenktu tarpu tarp medžių. Galvoju, jog pravažiuosiu tarpą ir prasidės trasa. Pamatau laukymę dešinėje, galvoju: kad varysiu, tai varysiu. O pasirodo, jog ne. Čia jau trasos pabaiga. Į šią vietą nusileidžia labai stati ir trumpa trasa.
Matau namuką, kaimo lauko WC dydžio, šalia lyno fragmentą. Lynas nesisuka. Laukiu. Iš viršaus nulipa dėdė pas kitą dėdę namuke. Pasirodo, jog kalbinau abu trasų darbuotojus – dėdes. Jie sėdėjo mašinoje. Kai atvažiavo pirmas slidininkas – aš, jie ėjo į savo darbo vietas. Namuke dėdės ginčijosi ir keikėsi. Šiaip taip lyną įjungė. Pavyksta užsikelti. Viršuje, trasoje, stovi trečias dėdė. Jis seka, kad nenusukčiau su slidėmis, kur nereikia. Po manęs atvarė snieglentininkas. Mes leidžiamės dviese, o mums dirba 3 žmonės. Jaučiuosi kaip buržujus.
Bet tuoj gaunu velnių, kad nusuku ten, kur negalima, kur nesaugu. Dėdės mane moko. Nes apačioje ne visada pavyksta pastumti svirtelę, kuri paduoda „pagalį tarp kojų“. Aš bandau pastumti koja, dėdė liepia stumti lazda. Kadangi aš vienintelis slidininkas, neturiu nuo ko nusižiūrėti, ką reikia daryti. Tiesioji trasa ypač stati. Juodos trasos statumo. Bet įpratau ja nusileisti. Dar tas ''pagalys'' spaudžia organus tarp kojų, bet nėra kam pasiskųsti.
Į trasą atvažiavau 16.30. Reiškia Alytaus kalnų kurorte darbas prasideda, atvykus pirmam slidininkui.
Privalumai – tuščia, pigu. Trūkumai – nepriima atgal kortelės, dėdės bumba trasoje. Sunku surasti trasą, ne sezono metu nėra nuorodos.
Sukame į Lenkiją
Užteks maltis tėvynėje. Varom į užsienį slidinėti. Nespėji pervažiuoti sienos, o kurortas jau čia. Šelmentas. Pavadintas ežero garbei. Čia yra visų spalvų trasų. Lenkai turi daug sniego patrankų. Atšalus orui, jie prigamina daug sniego. Jo užtenka šiaurinėje pusėje visą kovą. Yra kavinė, viešbutis, nuomos punktai apačioje. Viršuje kavinė.
Važinėjuosi čia su malonumu. Sniego daug. Netrukdo net atlydžiai. Gruodį prigamino visam sezonui. Darbuotojai gerai dirba. Jei kas atsitinka, sulėtina kėlimą arba sustabdo. Vaizdai nuo viršaus gražūs. Matosi išsiraitęs kaip upė ežeras, vėjo jėgainės. Kitoje pusėje – ūkininkų sodybos ir Via Baltica tolumoje.
Viršuje manęs laukia Senis Besmegenis iš sniego. Apačioje graži išpuošta kalėdinė eglė.
Kainos darbo dieną -1,5 PLN vienas pakilimas, išeiginėmis – 2,5 PLN. Kavinėje skanus maistas. Karštas alus.
Privalumai – profesionaliai prižiūrimos trasos, darbo dienomis nėra eilių, geras maistas, viršuje gerai veikia „Omnitel“ ryšys. Aš telefoną įjungiu rankiniu režimu, kad neįsijungtų Lenkijos operatoriai.
Trūkumai – savaitgaliais daug žmonių, neveikia vasarą.
O ką darau, kai čia pilna žmonių? Važiuoju į Dambruvkos trasą Suvalkuose. Čia yra viena trasa. Ji pigesnė. Apačioje yra kavinė. Nedidelė, bet slidinėjant užtenka. Už jos – trasos pati apačia, pabaiga, kasa. Už jų – užšalęs ežeras. Aukščiau yra nuomos punktas.
Privalumai – pigiau. Galima apsipirkti Suvalkuose. Trūkumai – nėra trasų įvairovės.
Jeigu Šelmente daug slidininkų, netenkina Dambruvka, suku ienas į Geldapę. Pagrindinė trasa ilga. Kita trasa stati. Trečia trasa į kitą kalno pusę. Čia savaitgaliais pakenčiamos eilės prie keltuvų. Čia kalnas – Piekna gora – gražus. Nuo jo matyti iki Rusijos. Apačioje yra kavinė, kasa, WC.
Jei nusibosta pagrindinė trasa, leidžiuosi į kitą pusę. Ten kitoks keltuvas. Po 2 sėda ant suolo ir kyla. Kojos pailsi.
Kainos savaitgalį – pagrindinėje trasoje – 2,8 PLN, suoliuko – 3,0 PLN. Įdomiausia vieta čia yra kavinė lyg skraidanti lėkštė ant šlaito krašto. Ji yra virš suoliukų keltuvo. Užsikeliu ir einu ten kavos gerti. Geldapė yra vienintelis miestas – kurortas šioje Lenkijos vietoje.
Privalumai – nedidelės eilės savaitgalį, suoliukų pakilimo takas. Trūkumai – sunkoka surasti kalną, kai nutiesė Geldapės apvažiavimą. Reikia važiuoti link Vengorževo, po to sukti į kairę. Čia nedaug lietuvių. Kai kam tai privalumas, kai kam – trūkumas.
Štai kiek kalnų slidžių kurortų aplankiau dviejose šalyse.
