Rašykite „Slidininkų blog'ui“ el. paštu slides@15min.lt.
Kvapą užgniaužiantis adrenalino skonis kalnuose vilioja ne vieną lietuvį. Į šias pinkles pakliuvau ir aš. Pamenu, vaikystėje tėtis važinėdavo slidinėti į kalnus, o sukakus, 12-iems mano gyvenimo metams, pasiėmė ir mane kartu su visa šeima.
Peršokime į 19-uosius mano gyvenimo metus, kada jau, regis, sklandžiai šliuožiau snieglente ir mokiausi sudėtingesnių triukų. Tai buvo pirmieji metai Slovakijos kalnuose. Niekam niekada nepatariu ten važiuoti, nes prieš tai vykdavome į Austrijos arba Čekijos kurortus bei trumpam užsukdavome ir į Latvijos kalvas. Ten saugiau.
Antireklama Slovakijai: kalnai nevalomi sniego mašinomis, pavojingi skardžiai atviri – nėra nė menkiausių tinklų. Jei nesuvaldytum slidžių ar lentos ir skristum nuo skardžio – tai tavo problema. Apledėjusios pavojingos vietos – tai irgi ne jų bėdos...
Didelis greitis, ir – bumpt
Taigi Slovakija. Čiuožiau kalnu žemyn – tiesiog žemyn. Greitis – sutinku – buvo didelis. Iki šiol nesuprantu, kaip tai nutiko. Matyt, akmuo užsikabino. Tėškiausi į žemę ir čiuožiau ledu žemyn kaip tikra motociklininkė.
Iki šiol nesuprantu, kaip tai nutiko. Matyt, akmuo užsikabino. Tėškiausi į žemę ir čiuožiau ledu žemyn kaip tikra motociklininkė.
Veiksmui sustojus, bandžiau susivokti. Tokios būklės nelinkėčiau niekam – pirmosiomis sekundėmis nejutau nuo strėnų žemyn visų kojų ir dubens, galvos skausmas – kaip su kuolu gavus.
O kairė ranka (šliuožiu snieglente kaire koja) buvo lyg atitrūkusi nuo mano kūno, vos keliais siūleliais besilaikanti. Pamažu pradėjau jausti kojas ir žvėrišką skausmą nugaroje – praėjo šokas. Gulėjau ir nejudėjau. Netrukus prieš save išvydau seserį, o pati galėjau sunkiai prakalbėt iš skausmo.
Įdomus intarpas: suvokusi, kad mano ranka tikrai sulūžo (ar net nulūžo), įtemptai galvojau, ką čia padarius, kad tėvai nesužinotų. Jaučiausi kalta, jog pargriuvau – tėtis įspėjo leistis nuo kalno atsargiau. Galų gale sesuo visgi manęs nepaklausė ir iškvietė tėvus. Atvyko gelbėtojai, kalnų „greitoji“ suvyniojo į polietileninį maišą ir iškilmingai kalnu nuvežė žemyn.
Įtemptai galvojau, ką čia padarius, kad tėvai nesužinotų.
Tas nelemtas sveikatos draudimas
Neveiksnų draudimo kompanijos darbą šiame pasakojime galime apeiti šonu (kelias valandas telefonu aiškinau, kas ir kur įvyko). Įdomu, kaip būčiau sprendus šią problemą, jei būčiau buvus be sąmonės, nes tėvai angliškai nekalba.
Na, galiausiai jau guliu ligoninėje, į venas teka daug nuskausminamųjų, laukiu ryto, nes budintis chirurgas ar traumatologas nemoka/negali operuoti tokios traumos.
Rytas! Mane operuoja! Laparoskopu, su kamerytėm ir be daugybės pjūvių! Bet kokia iš to nauda? Nauja operacija po poros savaičių Lietuvoje, nes jų įdėtos „vielelės“ neišlaikė, o išnirusio peties medikai turbūt nepastebėjo. O jei ir pastebėjo, gal galvojo, kad grįš pats ton vieton, iš kur ir atėjęs.
Visos šios istorijos gėris – šauni patirtis, po kelių savaičių laukianti nauja operacija (turi išimti metalus, kurie laikė visus metus mano kaulus) ir atrastas Lietuvoje vienas šauniausių traumatologų.
Saugaus slidinėjimo!
SUSIJĘ: dalinkis įspūdžiais iš kalnų slidinėjimo kurortų, kovok dėl „Snow arenos“ specialaus prizo.
„Facebook“: junkis prie grupės „Slidininkų rojus“.
